Inžinierius rašo knygą apie Sosdvario apylinkes

In­ži­nie­rius ra­šo kny­gą apie Sosd­va­rio apy­lin­kes

Pa­ne­vė­žy­je gy­ve­nan­tis sta­ty­bos in­ži­nie­rius Vy­tau­tas Venc­ke­vi­čius ra­šo kny­gą apie Sosd­va­rį ir ap­lin­ki­nius jau iš­ny­ku­sius kai­mus. Apie pen­ke­rius me­tus be­si­tę­sian­tis dar­bas ar­tė­ja prie pa­bai­gos. Kraš­tie­tis kvie­čia at­si­liep­ti vi­sus, tu­rin­čius in­for­ma­ci­jos apie šias vie­to­ves, va­di­na­mų­jų ba­jor­kai­mių gy­ve­ni­mą.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Iš­ny­kę kai­mai iš­liks kny­go­je

Į „Pak­ruo­jo kraš­to“ re­dak­ci­ją už­su­kęs po­nas Vy­tau­tas žė­rė pa­sta­rai­siais me­tais su­ži­no­tas is­to­ri­jas apie per­si­py­nu­sius Sosd­va­rio apy­lin­kių žmo­nių li­ki­mus Pir­mo­jo ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, po­ka­riu, vė­les­niais lai­kais. Kraš­tie­čiui ne vie­ną die­ną te­ko pra­leis­ti ar­chy­vuo­se, tiks­li­nant fak­tus. Nes pa­sa­ko­ji­mai apie šim­to ar pus­šim­čio me­tų įvy­kius ne­re­tai su­pai­nio­ti, ir pa­tys pa­sa­ko­to­jai ne­be vis­ką at­si­me­na.

„Tuš­tė­ja mū­sų kai­mai, nyks­ta. Iš gim­tų­jų Mi­šei­kių nie­ko ne­bė­ra, Po­ciū­nų – tik pa­va­di­ni­mas... Nu­va­žia­vau į Sosd­va­rį – jau ne vie­nas ma­no bend­raam­žis išė­jęs Ana­pi­lin. Sto­vi ne­be­gy­ve­na­mi, žo­le ap­žė­lę na­mai... Už­tat no­ri­si, kad bent kny­ga lik­tų – liu­di­ji­mas, kaip ir ko­kie čia žmo­nės gy­ve­nę“, – sa­kė aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis po­nas Vy­tau­tas.

V. Venc­ke­vi­čius ne kar­tą te­le­fo­nu bend­ra­vo su švie­saus at­min­imo Mik­niū­nų kraš­to­ty­ri­nin­ke Ri­ma Žem­rie­tai­te, iš jos su­ži­no­jo įdo­mių fak­tų. Šiuo me­tu rengiant kny­gą jam tal­ki­nin­kau­ja sosd­va­rie­tė Va­le­ri­ja Guo­bu­žie­nė: pa­gar­biai „Sosd­va­rio Že­mai­te“ va­di­na­ma sen­jo­ra siun­čia laiš­kus su už­ra­šy­tais pri­si­mi­ni­mais.

Po­nas Vy­tau­tas juo­kia­si, pri­si­mi­nęs, kaip prieš ke­le­tą me­tų ap­si­spren­dė ra­šy­ti kny­gą apie gim­tą­sias apy­lin­kes.

„Bu­vo ruo­šia­ma mo­nog­ra­fi­ja apie Paš­vi­ti­nį. Su­si­sie­kiau su lei­dė­jais, su­ži­no­jau, kad jo­je apie Sosd­va­rį in­for­ma­ci­jos ne­pa­teik­ta. Pa­si­do­mė­jus ko­dėl, su­da­ry­to­jai pa­siū­lė šį kai­mą pri­sta­ty­ti man pa­čiam. Be­bu­vo li­kę vos trys mė­ne­siai iki mo­nog­ra­fi­jos ati­da­vi­mo į spaus­tu­vę. Pers­pė­jau, kad ne­spė­siu ar­chy­vuo­se pa­tiks­lin­ti kai ku­rių abe­jo­nes ke­lian­čių da­ly­kų. Ga­vau pa­siū­ly­mą ap­ra­šy­ti apy­lin­kes per se­nų­jų žmo­nių pri­si­mi­ni­mus apie ano me­to gy­ve­ni­mą“, – pa­sa­ko­jo V. Venc­ke­vi­čius.

Jau anks­čiau spau­do­je bend­ra­dar­biau­jan­tis, po­rą kny­gų iš­lei­dęs, pro­fe­si­nių va­do­vė­lių pa­ra­šęs sta­ty­bos in­ži­nie­rius bei dės­ty­to­jas teks­tą mo­nog­ra­fi­jai pa­tei­kė su­tar­tu lai­ku. Bet pa­ma­tęs iš­spaus­din­tą kny­gą, ne­si­tvė­rė ap­mau­du.

„Re­da­guo­da­mi ma­no pa­ra­šy­tą straips­nį lei­dė­jai pa­da­rė šiurkščių klai­dų, iš­krai­pan­čių pa­teik­tas is­to­ri­jas. Pa­ša­li­niam žmo­gui gal vie­na rai­dė nie­ko ne­reikš. Bet pa­kruo­jiš­kiai gi ži­no, kad iš­te­kė­ti už ūki­nin­ko iš Žvirb­lo­nių – ne tas pa­ts, kas ve­dy­bos su Žvirb­li­nių (kai­mo ki­ta­me ra­jo­no pa­kraš­ty­je) gy­ven­to­ju, kur mo­nog­ra­fi­jos lei­dė­jai „nu­kraus­tė“ nuo­ta­ką... Pas­te­bė­jau ne­tiks­lu­mų ir ki­tų au­to­rių teks­tuo­se. Po to ir už­vi­rė krau­jas – pa­ts kny­gą pa­ra­šy­siu!“

Ba­jor­kai­mių kraš­tas

Po­no Vy­tau­to gim­ti­nė – Mi­šei­kių oko­li­ca, lie­tu­viš­kai va­di­na­ma ba­jor­kai­miu. To­kių oko­li­cų (ba­jor­kai­mių) len­kų kal­ba su­ra­šy­to­se se­no­sio­se Paš­vi­ti­nio baž­ny­čios kny­go­se mi­ni­ma ne vie­na. Kraš­to­ty­ri­nin­kui per­ša­si iš­va­da, kad jo­se bu­vo įsi­kū­rę smul­kie­ji ba­jo­rai – šlėk­tos, ku­rių kas­die­na ne itin sky­rė­si nuo ne­kil­min­gų vals­tie­čių. Pas­ta­rų­jų gy­ve­na­mi kai­mai va­din­ti na­se­li­je (gy­ven­vie­tė­mis).

V. Venc­ke­vi­čius juo­kia­si kny­go­je ap­ti­kęs ne­ži­no­mo raš­ti­nin­ko ne­su­val­dy­tas emo­ci­jas, ra­šant apie Vai­dų kai­mą, gy­ven­tą ma­ža­že­mių vals­tie­čių ir smul­kių­jų ama­ti­nin­kų. Kai­mas raš­ti­nin­kui bu­vo kaž­ko­dėl taip įsi­py­kęs, kad len­kų kal­ba įrai­tė „zas­ra­nek Voi­di“.

Po­no Vy­tau­to tė­vas Vla­dis­lo­vas bu­vo ba­jo­riš­kos kil­mės, nors gi­mi­nės her­bo ne­tu­rė­jo. V. Venc­ke­vi­čiui nuo vai­kys­tės įstri­gusios ma­mos užuo­mi­nos, kad tė­vas esąs „ne nuo žag­rės“ ir šei­my­ni­niuo­se ki­vir­čuo­se var­to­tas krei­pi­nys „plik­ba­jo­ris“.

„1892-ai­siais gi­męs tė­vas anks­ti li­ko naš­lai­tis. Pa­mo­tė, ant­ro­ji se­ne­lio žmo­na An­ta­ni­na Ka­ri­naus­kai­tė, tė­vo ne­skriau­dė, nors į moks­lus ne­lei­do. Bo­bu­tė (taip ją va­di­no­me) bu­vo ki­lu­si iš pa­li­var­ko už Paš­vi­ti­nio, ži­no­mo apy­lin­kė­se til­tų sta­ty­to­jo Me­čis­lo­vo Ka­ri­naus­ko duk­tė. Pas­ta­ro­jo gi­mi­nė anks­čiau bu­vo Kor­že­nevs­kiai, bet su­lie­tu­vi­no pa­var­dę. Ar­chy­vuo­se ra­dau do­ku­men­tus apie tris ba­jo­rų Venc­ke­vi­čių gi­mi­nės at­ša­kas, iš­si­sklai­džiu­sias po vi­są Upy­tės pa­vie­tą. Ko­kiai ša­kai pri­klau­sė ma­no tė­vas – iš­siaiš­kin­ti ne­pa­vy­ko“, – pa­sa­ko­jo V. Venc­ke­vi­čius.

Pa­vel­dė­jęs ūkį ne tik su že­me, gy­vu­liais, bet ir dam­piu (ku­lia­ma­ja), ga­ro ka­ti­lu bei kal­ve, Vla­dis­lo­vas tvar­kė­si šeimininkiškai. Da­ly­va­vo ir tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je, bu­vo šau­lys.

Venc­ke­vi­čiai kai­my­niš­kai bend­ra­vo su ki­tais Mi­šei­kiuo­se ūki­nin­kau­jan­čiais ba­jo­rais Goe­sais. Šios gi­mi­nės pa­li­kuo­nis Sau­lius Goe­sas gy­ve­na Sosd­va­ry­je.

Apy­lin­kes nio­ko­jo is­to­ri­jos skers­vė­jai

Kraš­to­ty­ri­nin­ko už­ra­šy­tuo­se pri­si­mi­ni­muo­se – ir dvie­jų pa­sau­li­nių ka­rų įvy­kiai Sosd­va­rio apy­lin­kė­se.

Pa­si­bai­gus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui, apy­lin­kė­se dar il­gai lai­kė­si bu­vę „plen­či­kai“ – į vo­kie­čių ne­lais­vę pa­kliu­vu­sie­ji ru­sų ka­riai. Ko­kių tau­ty­bių jie ga­lė­jo bū­ti, se­nie­ji sosd­va­rie­čiai ne­bep­ri­si­mi­nė, ta­čiau ge­ro žo­džio jiems ne­tu­rė­jo. Nes bu­vę ka­rei­viai ta­po plė­ši­kais – gink­luo­ti šau­tu­vais, ei­da­vo per kai­mus, atim­da­vo iš vals­tie­čių ir mais­tą, ir pa­ti­ku­sius daik­tus. Ne vie­ną mė­gi­nu­sį prie­šin­tis nu­šau­da­vo.

1922-ai­siais šau­dė ir į V. Venc­ke­vi­čiaus se­ne­lį iš mo­ti­nos pu­sės. Šis iš­si­gel­bė­jo, per­šau­tas įgriu­vęs į bul­vių rū­sį ir taip ap­ga­vęs ban­di­tus. O val­džiai apie pa­ste­bė­tą apy­lin­kė­se „plen­či­kų“ gru­pę pra­ne­šu­sį ei­gu­lį nu­si­kal­tė­liai pa­ko­rė...

Po­no Vy­tau­to už­ra­šuo­se mi­ni­mi ir fak­tai, kad kai ku­rie Pa­mū­šio apy­lin­kių žmo­nės tal­ki­nin­ka­vo plė­ši­kams: juos pri­glaus­da­vo, pi­giai nu­pirk­da­vo at­neš­tą gro­bį.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ant­ro­je pu­sė­je Sosd­va­rio apy­lin­kė­se ke­liems mė­ne­siams įsi­kū­rė Rau­do­no­sios ar­mi­jos sto­vyk­la. Venc­ke­vi­čiai bu­vo iš­va­ry­ti iš sa­vo na­mo, ku­ria­me įkur­din­ta ka­ro li­go­ni­nė. So­dy­bos sa­vi­nin­kai pri­si­glau­dė san­dė­liu­ke.

Prieš vai­kiš­kas Vy­tau­to akis at­si­vė­rė ru­sų ka­riuo­me­nės kas­die­ny­bė. Jo­je ne­ma­žą da­lį užė­mė va­gys­tės – tiek iš oku­puo­tų kraš­tų žmo­nių, tiek iš pa­čių ka­riš­kių. Nes Venc­ke­vi­čiai ne vie­ną na­muo­se bu­vu­sį daik­tą pa­ma­ty­da­vo pas kai­my­nus, ka­rei­vių iš­mai­ny­tą į „sa­ma­go­ną“.

„Va­ka­re atė­jo ka­rei­vis, ne­ši­nas ge­rais marš­ki­niais – mai­no į mais­tą. Tė­vai iš­mai­nė, o ki­tą ry­tą su­lau­kė pik­to ka­ri­nin­ko su gink­luo­ta pa­ly­da. Ir marš­ki­nius tu­rė­jo ati­duo­ti“, – pri­si­mi­nė Vy­tau­tas.

Po­ka­riu miš­kin­go­se apy­lin­kė­se bu­vo ir par­ti­za­nų, ir juos pa­lai­kan­čių žmo­nių. Oku­pa­ci­nė val­džia spau­dė ūki­nin­kus jung­tis į prie­var­ta ku­ria­mus ko­lū­kius, dirb­ti nau­jo­sio­se struk­tū­ro­se, kir­ši­no net šei­mas. An­tai vie­nų Vy­tau­to kai­my­nų vy­riau­sia duk­ra bu­vo nu­teis­ta ka­lė­ti la­ge­ry­je už ry­šius su par­ti­za­nais. O ki­ta ta­po sau­gu­mo in­for­ma­to­re...

Rep­re­si­jų neiš­ven­gė ir Venc­ke­vi­čiai. Ta­ry­bi­nei val­džiai už­kliu­vo vi­suo­me­ni­nė Vac­lo­vo veik­la tar­pu­ka­riu. Vy­ras pa­kliu­vo į nu­ma­ty­tų­jų iš­trem­ti są­ra­šus.

„Apy­li­nkės pir­mi­nin­ku dir­bęs, bet tik­ru oku­pan­tų tar­nu ne­ta­pęs Jo­nas Alek­sand­ra­vi­čius tė­vą per­spė­jo. Jis tą kar­tą spė­jo pa­si­slėp­ti miš­ke, pri­si­dė­jo prie par­ti­za­nų. Da­ly­va­vo mū­šiuo­se, bu­vo su­žeis­tas. Vė­les­nė tė­vo is­to­ri­ja – kaip ir dau­ge­lio lie­tu­vių: me­tai la­ge­ry­je, pa­pras­tas dar­bas. Bet kiek pri­si­me­nu, net pa­čiu gi­liau­siu so­viet­me­čiu tė­vas tvir­tin­da­vo, kad Lie­tu­va iš­si­lais­vins“, – sa­kė V. Venc­ke­vi­čius.

Kraš­tie­tis kvie­čia at­si­liep­ti žmo­nes, tu­rin­čius ži­nių apie sosd­va­rie­čių gy­ve­ni­mą se­nais lai­kais, fo­tog­ra­fi­jų. Jam ga­li­ma skam­bin­ti te­le­fo­nais 845431557 ar­ba 861417356.

Au­to­rės nuo­tr.

Kraš­tie­tis in­ži­nie­rius, pe­da­go­gas Vy­tau­tas Venc­ke­vi­čius ti­ki­si ky­gą apie Sosd­va­rio apy­lin­kes baig­ti šie­met.