Ilgmoliūgai tapo šventinėmis žvakidėmis

Ilg­mo­liū­gai ta­po šven­ti­nė­mis žva­ki­dė­mis

Jo­niš­ky­je vy­ku­sia­me tra­di­ci­nia­me ka­lė­di­nia­me pre­ky­me­ty­je da­ly­va­vu­si Pli­kiš­kių kai­mo gy­ven­to­ja, bu­vu­si pe­da­go­gė Va­le­ri­ja Man­ke­vi­čie­nė pir­kė­jus ste­bi­no ne tik li­no­rai­ži­niais mar­gin­tais at­vi­ru­kais, iš mo­de­li­no lip­dy­to­mis lėlytėmis–segėmis, bet ir ypač ne­ti­kė­tais su­ve­ny­rais – iš ilg­mo­liū­gų iš­skob­to­mis žva­ki­dė­mis ir du­be­nė­liais. Jie at­ro­dė kaip ke­ra­mi­kos dir­bi­niai, ta­čiau paė­mus į ran­kas ne vie­nam ki­lo klau­si­mas: o ko­dėl to­kie leng­vi? Ta­da jau mo­te­ris im­da­vo pa­sa­ko­ti apie sa­vo dar­bams pa­nau­do­tus ilg­mo­liū­gus ir ro­dy­ti vaiz­di­nę me­džia­gą – iš lei­di­nių ko­pi­juo­tus pus­la­pius su nuo­trau­ko­mis, ką dar ga­li­ma su­kur­ti iš šių ori­gi­na­lių dar­žo gė­ry­bių.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Va­le­ri­ja Man­ke­vi­čie­nė Is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus or­ga­ni­zuo­ta­me pre­ky­me­ty­je ant sta­lo ke­lio­mis ei­lė­mis iš­ri­kia­vo žva­ki­des ir kiau­ra­raš­čius du­be­nė­lius, puoš­tus žie­miš­kais pus­ny­nų ir eg­lu­čių, ka­lė­di­nių žais­liu­kų vaiz­dais, ku­riuos ji su­kū­rė de­ku­pa­žo tech­ni­ka: li­pa­lu pri­kli­juo­da­ma ser­ve­tė­les, pa­ti­ku­sius jų raš­tus. Kai ku­rie dar­be­liai bu­vo pa­lik­ti be pie­ši­nu­kų – be­veik bals­vai pilkš­vos, bal­svai žals­vos spal­vos, tik „pra­šau­dy­ti“ sky­lu­tė­mis.

Įdė­jus žva­kę toks dar­be­lis tam­pa žva­ki­de, su­šil­dy­da­mas šven­ti­nį sta­lą, o ga­li­ma jį pa­nau­do­ti ir kaip du­be­nė­lį sal­dai­niams, kū­čiu­kams ar im­bie­ri­niams sau­sai­niams sudėti.

Lyg ir nie­ko nuo­sta­baus – tie­siog mie­la ke­ra­mi­ka. Ta­čiau gra­žia­dar­bė su­stab­do praei­nan­tį­jį: tai ne mo­lis, o gam­tos užau­gin­tas ir su­for­muo­tas ilg­mo­liū­gas. Ne­rei­kia nei min­ky­ti, nei lip­dy­ti, tik nu­pjau­ti vir­šū­nę ir iš­skob­ti, o pa­skui – ge­rai iš­džio­vin­ti.

„Jie la­bai kie­ti, tvir­ti, – ro­do mo­te­ris, krump­liais pa­bils­no­da­ma į moliūgo–indelio dug­ną. – Vy­ras nu­pjau­na vir­šų, o aš iš­skap­tuo­ju, pa­skui puo­šiu, stak­lė­mis grę­žiu sky­lu­tes: taip gra­žiau, de­gan­čios žva­kės lieps­ne­lės pro jas švys­čio­ja“.

Ki­tą­met mo­te­ris pla­nuo­ja di­des­nia­me ilg­mo­liū­ge pa­da­ry­ti pra­kar­tė­lę. Dar­žo gė­ry­bė at­stos pa­sto­gę.

Ilg­mo­liū­gų sėk­lų Va­le­ri­ja Man­ke­vi­čie­nė ga­vo do­va­nų ir pir­mais me­tais su­dy­go 13. Vi­sus išau­gin­tus vai­sius iš­do­va­no­jo. Šie­met bu­vo pra­stes­nė va­sa­ra – saus­rin­ga, tad užau­go sep­ty­ni.

V. Man­ke­vi­čie­nė idė­jų, kaip pa­nau­do­ti ilg­mo­liū­gus, pa­si­sė­mė iš įvai­rių žur­na­lų ir in­ter­ne­to. Pie­tų Ame­ri­ko­je, Af­ri­ko­je, Okea­ni­jo­je iš šio au­ga­lo ga­mi­na­mas indas–kalabasa, ku­ris nau­do­ja­mas ger­ti ma­tę, Ku­bo­je di­des­ni ilg­mo­liū­gai tam­pa tal­pyklo­mis van­de­niui lai­ky­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

Va­le­ri­ja Man­ke­vi­čie­nė pir­kė­jus ste­bi­no iš ilg­mo­liū­gų iš­skob­to­mis žva­ki­dė­mis ir du­be­nė­liais.

Išs­kob­ti ir iš­džio­vin­ti ilg­mo­liū­gai bu­vo pa­gra­žin­ti ser­ve­tė­lių pa­veiks­lė­liais, sky­lu­tė­mis.

Ilg­mo­liū­gų žie­vė kie­ta, tad ją pra­gręž­ti stak­ly­tė­mis – ne­men­kas dar­bas.