Ilgi darbštumo ir doros metai

Ilgi darbštumo ir doros metai

Ilgi darbštumo ir doros metai

Praė­ju­sią sa­vai­tę se­niau­sio­ji pa­kruo­jie­tė šven­tė 105-erių me­tų su­kak­tį. Sū­naus šei­mo­je gy­ve­nan­čią Ma­ri­ją Lo­die­nę na­miš­kiai lai­ko pa­vyz­džiu, kaip darbš­tu­mu, do­ra ir blai­vy­be pel­no­mas il­gas gra­žus gy­ve­ni­mas.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Iš­sis­ki­ria ele­gan­ci­ja

Praė­ju­sį penk­ta­die­nį po­nia Ma­ri­ja prii­mi­nė­jo svei­ki­ni­mus iš ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės, Pak­ruo­jo se­niū­ni­jos at­sto­vų. Su­tik­ti sve­čių il­gaam­žė išė­jo pa­čios siū­ta su­knia. Rė­mė­si ne tik laz­de­le, bet ir į mar­čios Vir­gi­ni­jos ran­ką. Šyp­so­jo­si priim­da­ma gė­lių puokš­tes, do­va­nas, po­zuo­da­ma fo­tog­ra­fams.

Sū­nus Gin­ta­ras juo­ka­vo, jog tik pa­sta­ruo­ju me­tu, silps­tant svei­ka­tai, ma­ma at­si­sa­kė iš­kil­min­go­mis pro­go­mis ap­siau­na­mų aukš­ta­kul­nių ba­te­lių. Dar prieš tre­je­tą me­tų, sek­ma­die­niais su­si­ruo­šu­si į mi­šias, tik to­kius ir avė­da­vo. Ap­ran­ga iš­si­ski­rian­ti sen­jo­ra su­lauk­da­vo dė­me­sio ir baž­ny­čio­je.

„Ma­mos kam­ba­ry­je ir ypač spin­to­je li­gi šiol – pre­ci­ziš­ka tvar­ka. Kiek­vie­na su­kne­lė pa­ka­bin­ta ant at­ski­ros pa­ka­bos, už­deng­ta. Vi­si daik­tai tu­ri jiems skir­tas vie­tas“, – pa­sa­ko­jo G. Lo­da.

Pak­ruo­jy­je – dau­giau nei ket­vir­tį am­žiaus

Iš Prie­nų ki­lu­si, di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį šia­me mies­te pra­lei­du­si Ma­ri­ja Me­re­vi­čiū­tė-Lo­die­nė į Pak­ruo­jį pas vien­tur­tį sū­nų per­si­kė­lė 1989-ai­siais, li­ku­si naš­lė.

Ar­ti­mie­ji me­na, jog net iš­ly­dė­ju­si Ana­pi­lin vy­rą, su ku­riuo ran­ka ran­kon nu­gy­ve­no ko­ne ke­tu­rias de­šim­tis me­tų, ma­ma ne iš kar­to ap­si­spren­dė pa­lik­ti abie­jų triū­su su­kur­tą so­dy­bą. Ku­rį lai­ką po­nia Ma­ri­ja dar sten­gė­si tvar­ky­tis jo­je pa­ti vie­na. Ta­čiau po už­griu­vu­sios itin spei­guo­tos žie­mos pri­pa­ži­no, kad gar­baus am­žiaus mo­te­riai be ar­ti­mų­jų pa­gal­bos tai jau per sun­ku.

Tuo me­tu sū­nus su mar­čia, bai­gę me­di­ci­nos stu­di­jas, ga­vę pa­sky­ri­mus dirb­ti Pak­ruo­jy­je, čia bu­vo įlei­dę šak­nis.

Pas juos per­si­kė­lu­sios M. Lo­die­nės aky­se užau­go anū­kė ir anū­kas, mo­čiu­tę pra­džiu­gi­nę ke­tu­rio­mis proa­nū­kė­mis.

Naš­lai­tės da­lia

„Ma­ma – pa­vyz­dys, kad darbš­tus, at­kak­lus ir do­ras žmo­gus ga­li pel­ny­ti il­gą gy­ve­ni­mą. Ji bu­vo tvir­tų nuo­sta­tų blai­vi­nin­kė, iš vi­so ne­var­to­ju­si al­ko­ho­lio“, – il­gaam­žės gy­ve­ni­mo bū­dą at­sklei­džia sū­nus, ži­no­mas Pak­ruo­jo odon­to­lo­gas.

Kuk­liai gy­ve­nan­čių pa­pras­tų prie­niš­kių šei­mo­je gi­mu­si Ma­ri­ja bu­vo jau­niau­sia iš ket­ver­to vai­kų. Jos tė­vas, ieš­ko­da­mas ga­li­my­bių la­biau pra­kus­ti, iš­va­žia­vo į Ame­ri­ką, dir­bo stog­den­giu. Tė­viš­kė­je li­ku­siai šei­mai siųs­da­vo pi­ni­gų. Ta­čiau at­si­ti­ko ne­lai­mė – žu­vo, dar­bo me­tu nu­kri­tęs nuo sto­go.

Naš­lę su vai­kais pri­slė­gė toks skur­das, kad vos aš­tuo­ne­rių su­lau­ku­si Ma­ri­ja bu­vo ati­duo­ta tal­ki­nin­kau­ti tar­nai­tėms į mies­to in­ži­nie­riaus na­mus.

Me­re­vi­čių vai­kai su­pra­to – siek­ti moks­lo jiems per bran­gu, to­dėl anks­ti ėmė­si dirb­ti. Paū­gė­ju­si Ma­ri­ja pri­pra­šė, kad ją mo­ki­ne ("gi­ze­le") priim­tų ži­no­ma Prie­nų siu­vė­ja. Mo­ki­nė dirb­da­vo įvai­rius dar­bus, o už juos meist­rė at­si­ly­gin­da­vo ama­to ži­nio­mis, lei­do pra­kti­kuo­tis.

Ta­po ži­no­ma siu­vė­ja

„Tar­pu­ka­riu au­di­niai bu­vo bran­gūs – to me­to siu­vė­jai pir­miau­sia pa­si­da­ry­da­vo už­sa­ky­tų dra­bu­žių iš­kar­pas ant po­pie­riaus, tas iš­kar­pas dar pri­ma­tuo­da­vo klien­tams. Ir tik kai vis­kas tik­da­vo, im­da­vo­si kirp­ti me­džia­gą. Nes su­ga­di­nus au­di­nį rei­kė­da­vo už jį grą­žin­ti pi­ni­gus“, – iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų ži­no G. Lo­da.

Iš­mo­ku­si siū­ti, Ma­ri­ja ėmė dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai. Mer­gi­na siu­vo dra­bu­žius sau, ar­ti­mie­siems, ėmė su­lauk­ti vis dau­giau už­sa­ky­mų. Per ke­le­rius me­tus jau­no­ji ama­ti­nin­kė Prie­nuo­se ta­po ži­no­ma siu­vė­ja.

Lo­dų šei­mos sau­go­mo­se tar­pu­ka­rio lai­kų nuo­trau­ko­se ma­ty­ti, kad Ma­ri­ja ap­si­ren­gu­si ne pra­sčiau už ki­tas to me­to pa­ne­les – ma­din­go­mis su­kne­lė­mis, pal­tais.

Siu­vė­ja rei­ka­lin­ga bu­vo vi­sais lai­kais. Prie­nuo­se įsi­kū­rus ru­sų ar­mi­jos da­li­niams, Ma­ri­jos klien­tė­mis ta­po ir ru­sų ka­ri­nin­kų žmo­nos.

Su­si­tau­piu­si pi­ni­gų, apie 1950-uo­sius Ma­ri­ja nu­si­pir­ko ne­di­de­lį me­di­nį na­me­lį. Dar po po­ros me­tų iš­te­kė­jo už siu­vė­jo An­ta­no Lo­dos, su ku­riuo bu­vo su­si­pa­ži­nu­si per at­lai­dus Prie­nų baž­ny­čio­je.

Su­tuok­ti­niai bu­vo ir bend­ra­dar­biais – ta­ry­bų val­džia ama­ti­nin­kus su­va­rė į bui­ti­nių pa­slau­gų kom­bi­na­tą. Iš „val­diš­ko dar­bo“ grį­žę Lo­dos na­muo­se sės­da­vo prie sa­vų siu­vi­mo ma­ši­nų. Sū­nus Gin­ta­ras me­na, kad prie jų tė­vai triūs­da­vo iki vė­lu­mos – klien­tų ne­sti­go.

Trem­ti­niams at­vi­ri na­mai

Šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je val­džios rei­ka­la­vi­mu Lo­dos ir dar apie dvi­de­šimt prie­niš­kių šei­mų tu­rė­jo iš­si­kraus­ty­ti iš na­mų: pa­sta­čius Kau­no hid­roe­lekt­ri­nę, so­dy­bos pa­te­ko į pa­va­sa­riais už­tvin­do­mą zo­ną. Ga­vę pa­sky­rą sta­ty­bi­nėms me­džia­goms, Ma­ri­ja ir An­ta­nas ant­rą­ją šei­mos so­dy­bą pa­si­sta­tė ne­to­li bu­vu­sio­sios – tik aukš­tes­nė­je, po­tvy­nių ne­pa­sie­kia­mo­je vie­to­je.

Nau­juo­siuo­se Lo­dų na­muo­se gy­ven­da­vo val­džios per­se­kio­ja­mi ku­ni­gai – bū­da­vo sve­tin­gai su­tin­ka­mi grį­žę iš trem­ties Si­bi­re, ka­lė­ji­mų. G. Lo­da pri­si­me­na ku­ni­gus pa­trio­tus Šlium­pą, Zdebs­kį, vys­ku­pą Tom­ke­vi­čių. Į sve­čius už­suk­da­vo ir mon­sin­jo­ras Sva­rins­kas.

„Da­lį Prie­nų kle­bo­ni­jai pri­klau­siu­sių pa­sta­tų val­džia bu­vo na­cio­na­li­za­vu­si, ku­ni­gams trū­ko gy­ve­na­mos vie­tos. Dau­ge­lis žmo­nių bi­jo­da­vo juos ap­gy­ven­din­ti sa­vo na­muo­se, kad pa­tys neuž­sit­rauk­tų val­džios ne­ma­lo­nės. O ma­ma ne­bi­jo­jo, nors jos vy­res­ny­sis bro­lis po­ka­riu žu­vo, išė­jęs par­ti­za­nau­ti“, – pri­si­me­na G. Lo­da.

Mo­te­ris su „me­no ge­nu“

Ma­ri­ja ne tik sten­gė­si nuo anks­ty­vos jau­nys­tės pa­ti už­si­dirb­ti, bet ir da­ly­va­vo vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, sa­vi­veik­lo­je. Įsi­jun­gė į ka­ta­li­kiš­kas or­ga­ni­za­ci­jas. Sū­naus Gin­ta­ro skai­čia­vi­mu, Prie­nų baž­ny­čios cho­re ji gie­do­jo gal pen­kias­de­šimt ket­ve­rius ar net pen­kias­de­šimt še­še­rius me­tus. Su cho­ris­tais Ma­ri­ja da­ly­va­vo pir­mo­jo­je Lie­tu­vių dai­nų šven­tė­je 1924-ai­siais.

Lo­dų šei­mos al­bu­muo­se iš­li­ku­si Pa­va­sa­rio fe­de­ra­ci­jos Mer­gai­čių są­jun­gos Prie­nų kuo­pos 1935-ai­siais su­reng­to vie­šo va­ka­ro afi­ša: tri­jų da­lių dra­mo­je „Už­nuo­dy­ta jau­nys­tė“ vai­di­na Ma­ri­ja Me­re­vi­čiū­tė, ji taip pat pa­si­ro­do sce­no­je per šo­kių va­ka­ro pro­gra­mą.

Se­no­se nuo­trau­ko­se iš­li­kęs ne vie­nas mė­gė­jiš­kuo­se spek­tak­liuo­se Ma­ri­jos su­kur­tas per­so­na­žas – jai te­ko vai­din­ti net juo­dao­dį vy­rą.

Mer­gi­na mo­kė­jo įvai­rių tau­tų šo­kių. Po­mė­gį šok­ti po­nia Ma­ri­ja per­da­vė sū­nui Gin­ta­rui, mo­kyk­lo­je lan­kiu­siam pra­mo­gi­nių šo­kių už­siė­mi­mus. „Me­no ge­ną“ pa­vel­dė­jo ir Ma­ri­jos anū­kė bei proa­nū­kės – jos šo­ka ba­le­tą, pra­mo­gi­nius bei liau­diš­kus šo­kius, vai­di­na.

Pot­rau­kį me­nui Ma­ri­ja rea­li­zuo­da­vo ir Kau­ne lan­ky­da­ma pro­fe­sio­na­lius teat­ro, ope­ros, ope­re­tės pa­sta­ty­mus.

Sū­nus Gin­ta­ras pa­sa­ko­ja, kad ma­ma jau­nys­tė­je bu­vo drą­si ir smal­si: kar­tą į Pa­lan­gą su drau­ge nu­va­žia­vo mo­to­cik­lu.

Au­to­rės nuo­tr.

JU­BI­LIE­JUS: Ju­bi­lia­tė svei­kin­to­jų klau­sė­si šyp­so­da­ma­si.

SU­TI­KI­MAS: Ma­ri­ja Lo­die­nė su­tik­ti svei­kin­to­jų išė­jo, pa­de­da­ma mar­čios Vir­gi­ni­jos.

SVEI­KI­NI­MAI: Vy­riau­sią ra­jo­no gy­ven­to­ją svei­ki­no me­ras Sau­lius Ge­giec­kas (kai­rė­je), do­va­nas ma­mai pa­dė­jo priim­ti sū­nus Gin­ta­ras (viduryje).

Nuot­rau­kos iš Lo­dų šei­mos al­bu­mų

TAU­TIŠ­KU­MAS: Su iš­rink­tuo­ju An­ta­nu Ma­ri­ja tuo­kė­si vil­kė­da­ma pa­čios siū­tu tau­ti­niu kos­tiu­mu.

ŠO­KIAI: Pa­va­sa­ri­nin­kų veik­lo­je da­ly­va­vu­si Ma­ri­ja ren­gi­niuo­se at­lik­da­vo įvai­rių tau­tų šo­kius.

IŠ­VY­KA: Ma­ri­ja (ke­lei­vio vie­to­je) su drau­ge mo­to­cik­lu bu­vo iš­vy­ku­sios poil­siau­ti į Pa­lan­gą.