Į pirmąją parodą ėjo dešimtmetį

Į pir­mą­ją pa­ro­dą ėjo de­šimt­me­tį

Pak­ruo­jo Juo­zo Paukš­te­lio bib­lio­te­ko­je ati­da­ry­ta pir­mo­ji pa­kruo­jie­tės Na­di­jos So­kir­ko Glė­bie­nės ta­py­bos pa­ro­da „Lai­ko gi­jos“. Au­to­rė jau ne tik ra­jo­no me­no mė­gė­jams ži­no­ma kaip įvai­rių gru­pi­nių eks­po­zi­ci­jų, ple­ne­rų, fes­ti­va­lių da­ly­vė. O per­so­na­li­nei pa­ro­dai ry­žo­si po de­šimt­me­čio prie mol­ber­to.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

Pa­ro­do­je su­rink­ta ke­lios de­šim­tys įvai­raus for­ma­to N. Glė­bie­nės pa­veiks­lų – nuo rea­lis­ti­nio sti­liaus iki sim­bo­liz­mo, abst­rak­ci­jų. Be­veik vi­sus kū­ri­nius vie­ni­ja pa­kruo­jie­tės mėgs­ta­mos šil­tos, ryš­kios spal­vos. Ir mo­te­rų te­ma, ke­liau­jan­ti iš dro­bės į dro­bę. Na­di­jos mo­te­rys – be­si­džiau­gian­čios žie­dais ir su­si­mąs­čiu­sios, san­tū­rios, pa­slap­tin­gos, pro­vo­kuo­jan­čios, pa­var­gu­sios...

Per­so­na­li­nė­je pa­ro­do­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti to­li gra­žu ne vi­sus N. Glė­bie­nės pa­veiks­lus – au­to­rė nė ne­skai­čiuo­ja, kiek dro­bių jau iš­ke­lia­vo pas ki­tus žmo­nes. Per kū­ry­bi­nės veik­los de­šimt­me­tį Pak­ruo­jo kul­tū­ros cent­ro dai­lės stu­di­jos na­rė įgi­jo sa­vo ger­bė­jų ra­tą. Kai ku­rie pa­veiks­lai iš­va­žia­vo į Uk­rai­ną – Na­di­jos tė­viš­kę: ta­po do­va­no­mis gim­ta­jam Ži­to­mirs­ko mies­tui, gi­mi­nai­čiams, jau­nys­tės drau­gams.

Ati­da­ry­mo me­tu Na­di­ja pri­si­mi­nė per­nykš­tį įvy­kį: nau­ju­tė­lis pa­veiks­las bu­vo re­zer­vuo­tas tie­siai iš pa­ro­dos Pak­ruo­jo si­na­go­go­je. Sa­vi­nin­kai tik lei­do baig­ti jį eks­po­nuo­ti. O po die­nos ki­tos į N. Glė­bie­nę krei­pė­si jau ki­ti, no­rin­tie­ji bū­tent šio kū­ri­nio. Au­to­rei be­li­ko skės­te­lė­ti ran­ko­mis...

„Na­dia (taip pa­kruo­jie­tę va­di­na dai­lės stu­di­jos bend­ra­min­tės – red. past.) jau se­niai ga­lė­jo surengti per­so­na­li­nę pa­ro­dą. Bet vis ati­dė­lio­jo. Sa­vo kū­ri­nius ji ver­ti­na per­ne­lyg sa­vik­ri­tiš­kai, nors ap­do­va­no­ta di­de­liais ga­bu­mais“, – sa­kė Pak­ruo­jo kul­tū­ros cent­ro dai­lės stu­di­jos va­do­vė Lai­mu­tė Ve­lič­kie­nė.

Į stu­di­jos veik­lą N. Glė­bie­nė įsi­jun­gė dau­giau nei prieš de­šimt­me­tį: ap­si­lan­kiu­si vie­no­je iš stu­di­jos pa­ro­dų – pa­ti pa­no­ro iš­ban­dy­ti jė­gas prie mol­ber­to. Vai­kys­tė­je mo­kiu­sis gra­fi­kos, Pak­ruo­jy­je at­ra­do kū­ry­bą pa­ste­li­nė­mis krei­de­lė­mis, ak­ri­li­niais bei alie­ji­niais da­žais. Ta­py­ba alie­ju­mi ir ta­po pa­grin­di­ne.

„Kai atei­na mū­za – vy­ras lie­ka ir be pus­ry­čių, ir be va­ka­rie­nės“, – juo­kau­ja N. Glė­bie­nė, dau­giau nei prieš dvi de­šim­tis me­tų iš­te­kė­ju­si už pa­kruo­jie­čio ir at­va­žia­vu­si iš Uk­rai­nos į vy­ro tė­viš­kę.

Per tą lai­ką ji iš­mo­ko lie­tu­viš­kai kal­bė­ti, lie­tu­viš­kai pa­si­ra­ši­nė­ja ant pa­veiks­lų.

Vai­kys­tė­je įgy­ti įgū­džiai, la­vi­nant ran­ką, pra­ver­tė: Na­di­ja il­gai dir­bo ke­ra­mi­kos ce­che, jos su­kur­ti mo­li­niai su­ve­ny­rai iš­ke­lia­vo po vi­są pa­sau­lį. O per­so­na­li­nė pa­ro­da su­ta­po su ki­tu svar­biu lū­žiu: nuo Ve­ly­kų N. Glė­bie­nė šei­mi­nin­kau­ja ką tik įkur­to­je Pak­ruo­jo dva­ro ke­ra­mi­kos dirb­tu­vė­lė­je. O jos ta­py­bo­je pra­dė­jo at­si­ras­ti dva­ro mo­ty­vų.

Au­to­rės nuo­tr.

Na­di­ja ga­li ta­py­ti įvai­riai, nuo au­to­port­re­to iki abst­rak­ci­jos.

Mo­te­rų te­ma – vie­na iš pa­grin­di­nių N. Gė­bie­nės kū­ry­bo­je.

Pa­vargs­ta ir an­ge­lai...