Naujausios
Į kovą išėjo ir pašvitiniečiai
Tik pernai buvo plačiau prabilta apie dešimtmečius nutylimą įvykį – Pašvitinio apylinkių vyrų žygį į Žemaitiją 1944-aisiais ir dalyvavimą mūšyje prie Sedos prieš Raudonąją Armiją. Istorikams kol kas žinomos penkiasdešimties kovotojų pavardės, o kraštotyrininkai stengiasi užrašyti dar gyvų mūšio dalyvių prisiminimus.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Paskelbtas žuvusiu grįžo
Ant Pelaniškių piliakalnio stovi paminklas pokario partizanams – Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantui Stasiui Bagdonui ir dviems jo svainiams Liubauskams (žmonos seserų vyrams). Juos, 1944-ųjų gruodžio 26-ąją viešėjusius kaime pas giminaičius, užpuolė enkavedistai. Partizanai žuvo, atsišaudydami padegtame klojime.
Bet okupantai ilgai netikėjo, kad S. Liubauskas žuvo (po paskutiniojo mūšio jo kūnas rastas stipriai apdegęs). Partizano žentas Vytautas Visockas, domėdamasis giminės istorija, išgirdo, kad žuvusiojo artimuosius saugumiečiai ilgus metus stengėsi iškvosti – gal Stasys ne nušautas, o pabėgo į Vakarus?
Svetainėje Slaptai.lt paskelbtame straipsnyje „Du kartus palaidotas“ V. Visockas rašo, kad karininkas ir Telšių amatų mokyklos mokytojas S. Bagdonas kartą jau buvo paskelbtas žuvusiu. Su kitais Telšių inteligentais jis ruošė sukilimą 1941-aisiais, bet buvo išduotas ir suimtas. Žmona Regina vyrui į Telšių kalėjimą nešdavo maistą ir drabužių.
Vėliau, atkasus Rainiuose nukankintų žmonių palaikus, ant vieno nebeatpažįstamo kūno moteris pamatė vyrui perduotą megztuką. Paskelbta, kad tai – Stasys Bagdonas, kūnas palaidotas bendrame kape. O netrukus Regina sulaukė vyro gyvo. Pasirodo, Stasį saugumiečiai buvo išvežę į Kauną (artimiesiems apie tai nesakė), kur iš kalėjimo jį išvadavo sukilėliai.
1944-aisiais į Lietuvą vėl atėjus frontui, S. Bagdonas buvo vienas iš tuo laiku sukurtos Tėvynės Apsaugos Rinktinės (TAR) karininkų. Dalyvavo Sedos mūšyje prieš Raudonąją Armiją 1944-ųjų spalio 7-ąją. Po mūšio perėjo į jos užnugarį, grįžo į tėviškę, įsitraukė į partizaninį judėjimą Pelaniškių apylinkėse, kur ir žuvo su bendražygiais.
Kovoti ėjo šeimomis
Apie mūšį prie Sedos istorikai plačiau prabilo tik prieš keletą metų. Iki tol dešimtmečius buvo nutylima, kad nuo 1944-ųjų pavasario Žemaitijoje telkėsi ginkluoti lietuviai, besiruošiantys priešintis Raudonajai Armijai.
Skirtingomis žiniomis, kovotojų, suskirstytų į tris pulkus, skaičiuota apie 6-7 tūkstančius.
Jiems vadovavo buvę Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai, o ginklais ir apranga aprūpino vokiečių kariuomenė. Istorikė Audronė Viktorija Škiudaitė mano, jog dėl pastarosios priežasties tema ir nėra patogi.
Kraštotyrininkams Jonui Kelevišiui ir Juozui Mockūnui – viskas gerokai paprasčiau.
„Lietuvos jaunimas nepakluso vokiečių reikalavimui kurti lietuviškus SS dalinius. O mes ar sutiksime tarnauti raudonajam okupantui? Okupantai, nesvarbu kokios spalvos, jie mums ne giminės, ne broliai, o tik okupantai“, – tuometines žmonių nuotaikas bendrame laiške „Pakruojo kraštui“ apibendrina abu kraštotyrininkai.
Sedos mūšyje dalyvavo būrys vyrų nuo Pašvitinio. Istorikė A.V. Škiudaitė pernai paskelbtoje studijoje „Pašvitinio karžygiai prie Sedos“ mini penkiasdešimties kovotojų iš Bučiūnų, Rimšonių, Petrikonių, Jasikonių, kitų kaimų ir Pašvitinio miestelio pavardes.
Kariauti už Lietuvos laisvę apylinkių jaunuoliai ėjo ir šeimomis: broliai Juozas, Pranas ir Petras Radžvilai iš Pašvitinio, jų bendrapavardžiai broliai Juozas, Alfonsas ir Kazimieras iš Peluodžių kaimo, starkoniečiai broliai Povilas, Jonas ir Pranas Borkevičiai, jų kaimynai broliai Povilas ir Jonas Morkevičiai...
Istorikės nuomone, pašvitiniečiai į Žemaitiją traukė keliais būriais.
Po mūšio – išblaškyti likimai
1944-ųjų spalio 7-osios mūšis lietuviams buvo trumpas. Menkai apmokyti ir ginkluoti Tėvynės apsaugos rinktinės (juos J. Kelevišius laiko faktiškai atkurta Lietuvos kariuomene, vokiečių okupantams apie tai neįtariant) kovotojai beviltiškai mėgino atremti Raudonosios armijos tankų ir pėstininkų dalinių ataką.
Kraštietis, rajono garbės pilietis Bronius Nainys, buvęs karo mokyklos aspirantas, anuomet vadovavo rinktinės ryšių, vėliau – sunkiųjų ginklų kuopai, buvo šios kuopos vado pavaduotojas. Prieš dvejus metus išleistoje knygoje „Lietuva – mano širdis ir siela. Prisiminimų puslapiai“ B. Nainys rašė, kad į priešus šaudė, kol pritrūko minų.
Prasiveržus tankams, kuopa patraukė į Raudonosios armijos užnugarį, nesutikdama pasipriešinimo. Kraštiečio spėjimu, lietuviai buvo padarę nemažai žalos priešams.
Po mūšio išsklaidyti kovotojai po vieną ar grupelėmis mėgino grįžti į gimtąsias vietas, o juos gaudė enkavedistai. NKVD sučiupto dvidešimt trejų metų starkoniečio Albino Matuzevičiaus tardymo protokole istorikė A.V. Škiudaitė ir rado daugiausiai pašvitiniečių pavardžių.
Istorikės nuomone, tris mokyklos skyrius tebaigęs kaimo vaikinas neturėjo šansų atsilaikyti prieš tardytojų metodus. Bet jo parodymai patvirtino, kad lietuvių rinktinė nebuvo vokiečių kariuomenės daliniai, o patriotinė armija, siekusi sugrąžinti Lietuvai nepriklausomybę.
Paties A. Matuzevičiaus tolimesnis likimas nežinomas.
Vienus besitraukiančius kovotojus enkavedistai sučiupo po kelių dienų ar savaičių, kitus – po mėnesių, metų ar kelerių.
Kai kurie, kaip S.Bagdonas, įsitraukę į partizanų būrius, žuvo. Kiti, kaip ir šiuo metu Pelaniškiuose gyvenantis Pranas Rudys, pripažintas Lietuvos kariu savanoriu, praėjo Sibiro kalėjimus, tremtį.
Pranas buvo prieštankinio pabūklo šaulys, Sedos mūšyje sunaikinęs rusų tanką. Besitraukdamas pakliuvo į nelaisvę, buvo kalinamas su dar penkiolika mūšio dalyvių, išvežtas į Sibirą. 1945-ųjų rudenį Pranas su Sedos mūšio bendražygiais, nusipirkę rusų kariuomenės uniformas, apsimetė demobilizuotais kareiviais ir traukiniais parvažiavo į Lietuvą. Iš Šiaulių vaikinas pėsčiomis grįžo į Pašvitinį.
Porą metų Pranui sekėsi išvengti saugumiečių dėmesio – gavo darbą pas pažįstamą. Bet 1947-aisiais jis vėl buvo suimtas, kalinamas. Sibire P. Rudys sukūrė šeimą su kaline lietuvaite. Į tėvynę jis su žmona ir dukrele grįžo 1958-aisiais.
Neseniai skaitydamas kito Sedos mūšio dalyvio prisiminimų knygą, Pranas savo ir dar penkiolikos kovotojų pavardes rado išvardintas tarp žuvusiųjų.
Į tėviškę grįžo su dovana
Kai kuriems mūšio dalyviams pavyko pasitraukti į Vakarus. Tarp jų – ir B. Nainiui. Emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, jis tapo žymiu išeivijos veikėju, lietuviškos spaudos leidėju, lietuvybės saugotoju.
Atkūrus Nepriklausomybę, B. Nainys į tėviškę Grikpėdžiuose grįžo su dovana: susigrąžintąją tėvų sodybą padovanojo kaimo mokyklai, pastatė paminklą žuvusiesiems už laisvę.
B. Nainys buvo mokyklos mecenatas – iki pat jos uždarymo, palaikė ryšius su kaimo bendruomene. Už labdaringą veiklą B. Nainiui buvo suteiktas Pakruojo rajono Garbės piliečio vardas.
Redakcijos archyvo nuotr.
RYŠIAI: Buvęs Sedos mūšio dalyvis Bronius Nainys palaiko ryšius su tėviškėnais, prieš keletą metų dalyvavo ir Grikpėdžių bendruomenės namų atidarymo šventėje.
Vytauto VISOCKO albumo nuotr.
ATMINTIS: Laisvės kovotojas mokytojas Stasys Bagdonas artimųjų atmintyje ir fotografijose liko jaunas visam laikui.
Pašvitinio seniūnijos archyvo nuotr.
SIMBOLIS: Paminklas žuvusiems kovotojams už laisvę primena simbolinius Gediminaičių stulpus.
EILĖS: Partizanų šeimos netekties gėlą išreiškė ant paminklo užrašytomis eilėmis.