Naujausios
Nori pabrėžti gintaro vertę
Raudonojoje sinagogoje eksponuojamoje Lietuvos nacionalinio muziejaus ir metalo plastikos menininkės Eglės Čėjauskaitės–Gintalės bei dizainerio Martyno Gintalo parodoje „Laikmečių pokalbis“ į žiūrovą „prabyla“ gintaro gabalėliai, susiformavę per milijonus metų: kai kurie tiesiog tokie, kokie kadaise rasti, arba tokie, kokiais jie tapo apdirbti šiuolaikinės kūrėjos. Aštuoniose virtinose išdėliotus gamtos ir žmogaus meno kūrinius papildo užrašyti tekstai – pasakojimai ir istoriniai, archeologiniai duomenys, liudijantys, kad eksponuojami gintaro dirbiniai yra natūraliai susiformavusi medžiaga, gal prieš kelis šimtmečius ar tūkstantmečius iškasta, žmonių liesta, apdorota, ir ta tradicija nenutrūko – dabar gintaras taip pat meistrų, menininkų mėgiamas.
„Eksponuojamais kūriniais siekiu pabrėžti gintaro vertę ir parodyti jį kaip priemonę, kurią pasitelkdama perduodu savo susikurtą meno kūrinio vaizdinį ir suteikiu jam kūną. Taip atsiranda sąsaja tarp „tada“ ir „dabar“, tarp meno kūrinio ir tūkstantmečius skaičiuojančio eksponato“, – anotacijoje sako metalo plastikos menininkė E. Čėjauskaitė–Gintalė.
Parodoje skirtingų laikmečių pokalbio atmosferą kuria dizainerio Martyno Gintalo vaizdo projekcija „Laikmečių grafika“.
Gamino jau prieš 6 tūkstančius metų
Gintaras susiformavo sustingus spygliuočių augalų sakams. Ši medžiaga būna įvairių spalvų: balta, šviesiai ar tamsiai ruda, raudona, geltona, oranžinė ir kt. Taip pat gintaras gali būti skaidrus arba matinis.
Parodos „Laikmečių pokalbis“ koordinatorė ir kuratorė Dalia Ostrauskienė pasakojo, kad jau prieš 6 tūkstančius metų žmonės iš gintaro gamino pakabukus, sagas, grandis, amuletus, karoliukus. Parengtoje prezentacijoje ji parodė itin saugomus Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose gintaro dirbinius, kurie nevežiojami kitur, tad juos buvo proga pamatyti virtualiai.
Vienas jų, plačiau pristatytas – prie Biržulio ežero (Telšių rajonas) rastas ornamentuotas, titnago grąžteliais apdirbtas su kryžma, daug duobučių gintaro skridinys. Kas tais raštais jame užkoduota, nežinia, spėjama, kad kalendorius. Galimai tokius skridinius prieš kelis tūkstantmečius žmonės nešiojo kaip papuošalą galvos (kaktos) srityje, pririštą virvele. Latvijoje rastas tų laikų kapas, kuriame gintaro skridiniai buvo uždėti ant mirusiojo akių.
Pademonstruota gintaro grandis, puošta įrėžomis, skridinys iš Daktariškės gyvenvietės, gintarinė saga iš Šventosios ir Juodkrantės lobynų ir kt.
Apdirbta kauliniais ir titnaginiais įrankiais
Jei Romos imperijos laikais mūsų kraštų gyventojai gintarą keisdavo į metalus, kitas brangias medžiagas ar daiktus, tai akmens amžiuje jį labiau naudojo savo reikmėms.
Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkas dr. Gvidas Slah pasakojo, kad pagal medžiagos įrėžas galima nustatyti, su kokiais įrankiais jos padarytos. Įprastai gintare įrėžimai, duobutės atlikti kauliniais arba titnaginiais grąžteliais. Išgręžtų duobučių kraštuose pastebima tamsesnė medžiaga. Iš pradžių, kaip minėjo dr. G. Slah, atrodė, kad tai galėtų būti durpių likučiai, tačiau jie pernelyg gerai prilipę. Atlikus cheminius tyrimus paaiškėjo, kad duobutės būdavo užpildomos vaško ir anglies mase. Taip pat kai kada naudota masė su ochra (gamtinė mineralinė dažomoji medžiaga). Poliruota oda, dirviniais asiūkliais. Muziejininkas mokiniams pademonstravo turimais įrankiais, kaip šie darbai kadaise būdavo atliekami.
