Naujausios
Į darbą pašte – kaip į šventę
Klovainietė Edita Černienė jau dvidešimt metų yra valstybinio pašto darbuotoja. Vaikystėje ja tapti svajojusi moteris savo darbo biografiją pradėjo su laiškininko krepšiu ant pečių. Šiandien ji – viena jauniausių pašto viršininkių Pakruojo rajone.
Stanislava VIČAITĖ
stanislava@skrastas.lt
Pašte nėra rutinos
Pakruojo Pašto viršininkės Editos darbo diena prasideda aštuntą valandą ryto susitikimu su kolektyvu klientų aptarnavimo salėje. Čia pasiskirstoma darbais, pasitariama. Paskui ponia Edita lekia į savo kabinetą antrajame aukšte tvarkyti administracinių reikalų.
„Reikia ir dokumentus pildyti, atsakinėti į elektroniniu paštu atsiųstus laiškus. Štai dabar važinėju į paštus kaimuose atlikti metinės inventorizacijos. Tik spėk suktis“, – apie savo darbo pobūdį pasakojo moteris, pridurdama, jog tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šis darbas kupinas rutinos. – Gyvenimas nestovi vietoje: būna ir naujovių, apie kurias sužinau pirma ir turiu supažindinti savo kolektyvą“.
Pakruojo paštui E. Černienė vadovauja jau penkerius metus. Prieš tai šešerius metus buvo Klovainių pašto viršininkė: pakeitė 35 metus šiam paštui vadovavusią mamą. Be to, dirbti vadovaujamą darbą jai leido išsilavinimas: Vilniuje neakivaizdžiai baigė pašto vadybą.
„Kai pasiūlė vadovauti Pakruojo paštui, abejojau, ar imtis šio darbo. Mąsčiau: kaip mane priims naujas kolektyvas? Klovainiuose buvau viršininkė tik dviem laiškininkėms, o čia darbuojasi bent vienuolika žmonių. Be to, ir atsakomybė didesnė“, – savo abejones dėl darbo pasiūlymo mena ponia Edita.
Veltui jaudinosi: kolektyvas naują vadovę priėmė geranoriškai.
„Su visais susidraugavau. Niekada į jokius konfliktus nesiveliame, vieni kitiems padedame“, – džiaugiasi moteris, prisipažindama, jog iš pradžių kiek keistokai jautėsi, kai gerokai vyresnės bendradarbės į ją kreipdavosi „Jūs“.
Paštininkė – svajonių profesija
Pašte E. Černienė dirba jau dvidešimt metų. Ji neįsivaizduoja, kad galėtų dirbti kitą darbą.
„Gal dėl to, kad niekada nė nebandžiau jo keisti? O kai dirbi mėgstamą darbą, tai ir į darbą eini kaip į šventę, ir laikas greitai bėga: ką tik buvo rytas, o čia, žiūrėk, jau ir vakaras“, – svarsto pašto viršininkė.
Kiek save mena, dirbti pašte buvo jos didžiausia svajonė.
„Mama ir teta dirbo pašte. Vaikystėje čia buvo ir mano kelio galas. Kasdien po pamokų skubėdavau į paštą Klovainiuose. Buvo smagu stebėti, kaip „antspauduojami“ laiškai, skirstomi laikraščiai ir žurnalai, užsakinėjami pokalbiai telefonu su kitais miestais, kaip bendraujama su žmonėmis. Žinoma, tada nebuvo kasos aparato nei kompiuterių, tačiau man buvo įdomu“, – prisiminimais dalijasi Pakruojo pašto viršininkė.
Mama ir jai duodavo kokį darbelį: sudėlioti spaudą, o paaugusiai – ir blanką užpildyti.
„Ir su draugėmis žaidžiau tik paštą“, – šypsosi moteris.
Jos darbo karjera pašte prasidėjo 1992 metais. Pasiūlė būti laiškininke. Iškart sutiko, nes nuo čia ir mama pradėjo savo darbo kelią.
„Tada reikėjo klovainiečiams išnešioti ne tik spaudą, laiškus ir pensiją, bet ir įvairias prekes: skalbimo miltelius, ūkišką muilą, net šokoladukus. Į vieną krepšį niekaip visko nesutalpindavau, o vežioti tekdavo dviračiu. Bet kokiu oru, neretai ir sunkiai išvažiuojamais keliais“, – ponia Edita užjaučia laiškininkes, nes žino, kaip joms būna nelengva.
Anot jos, visus nepatogumus atperka žinojimas, jog žmonės laukia laiškininko. Ir ne vien dėl laikraščio ar vis rečiau šiais laikais begaunamo laiškelio.
„Vyresnio amžiaus žmonės nori pasikalbėti, pasidalyti savo rūpesčiais. Neretai laiškanešiui patikima ir mokesčius sumokėti“, – baigia pokalbį E. Černienė ir iškart skuba atsakinėti į elektroniniu paštu gautus laiškus, kurių bešnekant atskrido ne vienas.
Autorės nuotr.
DARBAS: Pakruojo pašto viršininkė Edita Černienė dirbti pašte svajojo jau vaikystėje.