Naujausios
Himnas – išgirstas, pamatytas, permąstytas
„Dabar kiekvienas sau atsakykite, kas jums yra Lietuvos himnas", – į Kultūros centre prisiminti tragiškąją Sausio 13-ąją susirinkusius joniškiečius kreipėsi poetas Julius Žėkas, kviesdamas pažiūrėti savo ir dar kelių jaunų menininkų sukurtą instaliaciją „Tautiška giesmė“. Tai – galimybė ne tik išgirsti himną, bet ir jį pamatyti.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
„Išaustas“ garsas
Vinco Kudirkos sukurtas Lietuvos himnas „Tautiška giesmė“ prieš žiūrovų akis iškilo ant žakardinio audinio juostos, kuria apjuosta 2 metrų 20 centimetrų aukščio kolona. Audinyje įaustas ne himno tekstas, bet melodijos ir žodžių garsai, kurie perteikiami spalvomis ir jų grafiniu brėžiniu. Tarsi išskaidyti skirtingo ilgio bangomis.
Vienu metu skambėjo Kauno valstybinio choro ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro atliekamo himno įrašas, o audiniu bėgo lazerio spindulys, tarsi pjaudamas kiekvieną skambantį garsą.
Kūrinys sujungė mokslo (fizikos, akustikos, fonologijos), meno (tekstilės, muzikos, poezijos) bei technologijų (spektrografinės analizės, žakardinio audimo, optikos, iliuminacijos, instaliacijos) sritis.
Šią instaliaciją kūrė daug žmonių. Nuo pirminės minties iki jos realizavimo praėjo apie dešimt metų. Ypač daug darbo įdėjo Algis Sakalauskas – inžinierius, elektronikos, radioelektronikos specialistas, dailininkė ir tekstilininkė Žydrė Ridulytė, idėjos autorius ir projekto vadovas Julius Žėkas.
Himne slypi jėga
Kuo pačiam Juliui Žėkui svarbus Lietuvos himnas, ką jis reiškia?
„Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“ slypi stipri programa, vienybė, o joje yra jėga“, – sakė jaunas menininkas, prisiminęs, kad Lietuvos himną jis pirmą kartą išgirdo tik Sąjūdžio metais. Tada klausė mamos, kodėl anksčiau negirdėjo „Tautiškos giesmės“, nežinojo, kokios yra Lietuvos vėliavos spalvos.
Julius Žėkas sakė, kad dabar mes laimingi ir turime padėkoti tiems, kurių kraujas buvo pralietas 1991 metais sausio 13-ąją. Dabar mes turime valstybę, o ji yra ne saujelė išrinktųjų, bet visi, kiekvienas iš mūsų.
„Kartais žmonės klausia: o ką man davė valstybė? Ir politikai tuo naudojasi. Per rinkiminę kampaniją sako: „Jūs nusipelnėte gyventi geriau.“ Bet kiek aš daviau valstybei, kad ji būtų stipri, kad ja didžuotumės?" – susirinkusiųjų klausė poetas Julius Žėkas.
Šiandien vėl reikia susikibti už rankų
„Kai mums klijuojama trečiojo pasaulio šalies etiketė, ar turime nuleisti galvas? Mūsų protai, stipruoliai, intelektualai garsina Lietuvą. Ar mes mokame didžiuoti jais?" – retoriškai klausė Julius Žėkas.
2008 metais jis kartu su grupe kitų Lietuvos kultūros žmonių dalyvavo taikos misijoje Gruzijoje, kurią tuomet draskė karinis konfliktas su Rusija. Pirmą kartą istorijoje į tokią misiją buvo pasiųsti ne kariai, ne karo medikai, bet meno žmonės.
Tai, ką ten pamatė, anot poeto, sunku apsakyti žodžiais. Jis patyrė jausmų skalę nuo pagarbos iki pasišlykštėjimo.
Lietuvoje nėra karo, bet, anot J. Žėko, ji plūsta emigracijos krauju. Emigracijos bangų buvo ne kartą, bet tokų didelių – niekuomet. Todėl šiandien kaip niekada turime susikibti už rankų į naują Baltijos kelią.
Autorės nuotr.
INSTALIACIJA: Idėjos autoriui Juliui Žėkui (pirmas iš kairės) komentuojant instaliacijos „gimimą“, žiūrovai apžiūrinėjo garsų "audinį" ant medinės kolonos, laukdami, kada juo pradės bėgti lazerio spindulys.
STIPRYBĖ: Instaliacijos idėjos autorius, poetas Julius Žėkas sakė, kad „Tautiškoje giesmėje“ užkoduota stipri programa, joje glūdi vienybė, o vienybė – didelė jėga.