Gražiadarbė ir nėriniuose saugoja lietuviškumą

Gra­žia­dar­bė ir nė­ri­niuo­se sau­go­ja lie­tu­viš­ku­mą

85-erių me­tų jo­niš­kie­tė Leon­ti­na Jo­ku­bai­tie­nė nuo paaug­lys­tės pa­mė­go nė­ri­mą vą­še­liu. Pir­mą­sias pa­mo­kas ga­vu­si Si­bi­re, įgū­džius ji par­si­ve­žė ir to­liau to­bu­li­no gim­to­jo­je Lie­tu­vo­je. Kiek rank­dar­bių iš­do­va­no­ta ar­ti­mie­siems, drau­gėms, jau ne­sus­kai­čiuo­tų. Sa­vo dar­buo­se gar­baus am­žiaus mo­te­ris vi­sa­da įpi­na lie­tu­viš­kus or­na­men­tus, nes jai ypač svar­bi lie­tu­vy­bė.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Dar­buo­se at­pa­žįs­ta­mi lie­tu­viš­ki or­na­men­tai

Leon­ti­na Jo­ku­bai­tie­nė iš spin­tos vie­ną po ki­tos trau­kia ner­tas, dau­giau­sia bal­tos ar­ba na­tū­ra­lios pil­ko li­no spal­vos ser­ve­tė­les, stal­tie­ses, ta­ke­lius, ri­kiuo­ja iš skiau­čių siū­tus bei megz­tus žais­lus, kam­ba­ry­je akį trau­kia megz­ti pa­gal­vė­lių už­val­ka­lai, sie­ną den­gia jau be­veik tri­jų de­šimt­me­čių dar­bas – iš ma­žų ryš­kias­pal­vių at­rai­žų, ku­rio­mis bu­vo „ap­vilk­ti“ kar­to­no kvad­ra­tė­liai, su­siū­tas di­džiu­lis skiau­ti­nys, kit­ame kam­ba­rey­je ka­bo ner­tas Vy­tis. O kur dar nė­ri­niais pa­puoš­ti rankš­luos­čiai, siu­vi­nė­ti dar­be­liai, megz­ti rū­bai dviem užau­gin­tiems vai­kams, trims anū­kams ir dviems proa­nū­kiams.

Da­lis kū­ry­bos pa­puo­šė ne­se­niai Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­ju­je su­reng­tą ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kų bei ama­ti­nin­kų, šie­met mi­nin­čių ju­bi­lie­ji­nes su­kak­tis, pa­ro­dą.

Gra­žia­dar­bė sa­ko, kad jai ypa­č svar­bu iš­sau­go­ti lie­tu­viš­ku­mą net ir rank­dar­biuo­se. To­dėl kiek­vie­na­me jų at­pa­žįs­ta­mos įpras­tos ir su­dė­tin­ges­nės sau­lu­tės, paukš­te­liai, gy­vy­bės me­dis, tul­pės. Raš­tus nė­rė­ja kei­čia, to­bu­li­na, iš­mė­gi­na įvai­rius de­ri­nius.

„Jei­gu jau mez­gu, sten­giuo­si, kad bū­tų gra­žus da­ly­kas. Se­nais lai­kais tai ver­tin­ta. Kai atei­da­vo sve­čias, juk vi­sa­da ant sta­lo bū­da­vo pa­tie­sia­ma gra­žiau­sia aus­ta stal­tie­sė“, – me­na jo­niš­kie­tė.

Iš­ve­žė į Si­bi­rą

Ta­čiau aus­ti jai te­ko la­bai ne­daug, nes vos su­lau­ku­si 14-os me­tų kar­tu su šei­ma – ma­ma, tė­čiu ir dve­jais me­tais vy­res­niu bro­liu – bu­vo iš­vež­ta į Si­bi­rą, Kras­no­jars­ko kraš­tą. Tė­ve­liai tu­rė­jo dvi­de­šimt hek­ta­rų že­mės, be to, tė­tis bu­vo di­de­lis lie­tu­viš­ku­mo puo­se­lė­to­jas, pa­sė­jęs šį grū­dą ir vai­kų šir­dy­se. Kar­tu ve­žė daug in­te­li­gen­ti­jos – gy­dy­to­jų, mo­ky­to­jų. Vi­sus nuo paaug­lių am­žiaus iš­va­rė į miš­kus pjau­ti me­džių ir pluk­dy­ti sie­lių upe. Į van­de­nį, kar­tais net iki krū­ti­nės, kol pa­jus­da­vo, kad jau ke­lia aukš­tyn, tek­da­vo bris­ti iki už­ša­lant. Ko­jų oda ne kar­tą nu­si­nė­rė, jos ta­po žaiz­do­tos. Ba­ra­kuo­se gu­lin­čius ant gultų kan­džio­jo blu­sos, bla­kės, laks­tė ta­ra­ko­nai. Bet kur­gi dė­sie­si.

Val­gy­ti kiek­vie­nas dir­ban­tis žmo­gus per die­ną iš pra­džių gau­da­vo tik du šim­tus gra­mų duo­nos, o vai­kai ir dirb­ti ne­pa­jė­gūs se­ne­liai – vos šim­tą gra­mų. Va­sa­rą, ru­de­nį bu­vo leng­viau, nes upės pa­kran­tė­se au­go rau­do­nie­ji ir juo­die­ji ser­ben­tai, miš­ke ras­da­vo gry­bų, iš­mo­ko mais­tui pa­nau­do­ti įvai­rias žo­les, šak­ne­les.

„Mes, kai­mo vai­kai, bu­vo­me įpras­tę sun­kius fi­zi­nius dar­bus dirb­ti. O mies­to žmo­nėms, in­te­li­gen­tiš­kų pro­fe­si­jų at­sto­vams tik­rai bu­vo sun­ku, jie net ne­ži­no­jo, nuo ku­rio ga­lo pra­dė­ti. Pa­da­vė di­džiu­lį kir­vį – vos nu­lai­ky­ti ei­na, įki­šo dvit­rau­kį pjūk­lą – ne­nu­lai­ko. Pa­me­nu, to­kia mo­ky­to­ja Ve­ru­tė Va­liu­ly­tė sa­ko: „Nie­mo­gu, nieu­mie­ju“ („ne­ga­liu, ne­mo­ku“ – aut. pa­st.), o prie­šais sto­vin­tis sar­gy­bi­nis at­rė­žia: „Neu­mie­jieš – nay­čim, nie­cho­čieš – zas­ta­vim“ („Ne­mo­ki – iš­mo­ky­sim, ne­no­ri – pri­ver­sim“ – aut. pa­st.),“ – me­na L. Jo­ku­bai­tie­nė.

Pir­mos nė­ri­mo pa­mo­kos

Su pjūk­lu ir kir­viu ne­mo­kė­ju­si dirb­ti mo­ky­to­ja la­bai gai­lė­jo­si jau­nų mer­gai­čių, paaug­lių, kad jiems toks li­ki­mas, ne­te­ko mo­kyk­los baig­ti. Tad ji su­gal­vo­jo kar­tą pa­si­kvies­ti vai­kus ir pa­mo­ky­ti bent jau rank­dar­bių.

„Nuė­jau kar­tu su drau­ge Vel­ta, ji bu­vo Lie­tu­vos lat­vė, ir­gi su šei­ma at­si­dū­ru­si Si­bi­re. Su­si­rin­ko mū­sų ne­men­kas bū­re­lis. Mo­ky­to­ja iš­dė­lio­jo ant gultų sa­vo ser­ve­tė­les, ta­ke­lius, o mes – ei­na­me ir žiū­ri­me, čiu­pi­nė­ja­me. Aš iš kar­to pa­gal­vo­jau: „Ne, tik­rai ne man, taip ne­su­ge­bė­siu“. Bet jau per pir­mą­jį už­siė­mi­mą ti­ko ir pa­ti­ko. O vė­liau, kai ėmė by­rė­ti tų pa­mo­kų lan­ky­to­jos, mes dvie­se su Vel­ta iš­li­ko­me“, – pa­sa­ko­ja L. Jo­ku­bai­tie­nė.

Gar­baus am­žiaus jo­niš­kie­tė pa­sa­ko­ja, kad jos ma­ma pui­kiai mez­gė vir­ba­lais, au­dė stak­lė­mis. Dar ir da­bar mo­te­ris tu­ri iš­sau­go­ju­si jos už­tie­sa­lų, rankš­luos­čių, ku­rių ga­lus pa­puo­šė nė­ri­niais.

Sa­vo rank­dar­bių idė­jo­mis Leon­ti­na me­na daž­nai da­li­nu­sis su ki­ta švie­saus at­mi­ni­mo jo­niš­kie­te Au­ge­ni­ja Mar­ti­nai­ty­te. Net­ru­kus su­si­pa­ži­no su ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kus su­bū­ru­sia Ani­ce­ta Kra­ji­nie­ne, ku­ri, įver­ti­nu­si dar­bus, ėmė kvies­ti ją da­ly­vau­ti pa­ro­do­se.

„Kai ne­be­ga­lė­jau ge­rai vaikš­čio­ti, rank­dar­biai ta­po vais­tais. Kol ne­riu, apie raš­tus gal­vo­ju, sma­gu ant šir­dies pa­si­da­ro“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė L. Jo­ku­bai­tie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Leon­ti­na Jo­ku­bai­tie­nė, pa­si­puo­šu­si sa­vo ner­ta ska­ra ir siū­tu skiau­ti­nių gai­de­liu, sa­ko, kad jai nė­ri­mas kaip vais­tas.

Kam­ba­rio sie­ną puo­šia Leon­ti­nos Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui ner­tas Vy­tis.

Kur pa­žvelg­si bu­te – vi­sur šei­mi­nin­kės ran­ko­mis ner­tos ser­ve­tė­lės.

Leon­ti­na Jo­ku­bai­tie­nė il­gus va­ka­rus pra­lei­džia, kol nu­ne­ria stal­tie­sę.

Nė­rė­jos ta­ke­lius puo­šia lie­tu­viš­ka or­na­men­ti­ka.

Leon­ti­nos Jo­ku­bai­tie­nės ner­tą pa­gal­vė­lės už­val­ka­lą puo­šia gy­vy­bės me­dis ir paukš­čiai.

Šis gra­žia­dar­bės su­kur­tas di­džiu­lis skiau­ti­nys jau gal 30 me­tų ka­bo ant sie­nos.

Lie­tu­viš­kas vaiz­de­lis – nend­rės ir brai­dan­tis gand­ras.