Gėralas be apribojimų. Gal Veryga padėtų?

Gė­ra­las be ap­ri­bo­ji­mų. Gal Ve­ry­ga pa­dė­tų?

Mo­te­ris skel­bia pa­vo­jų. Jos vy­ras ge­ria kos­me­ti­nį spi­ri­tą. Šio skys­čio jis ga­li į­si­gy­ti miš­rių pre­kių par­duo­tu­vė­je, be lai­ko ap­ri­bo­ji­mų. Tai nuo­din­gas, svai­gus ang­lia­van­de­ni­lių da­ri­nys.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Į „Šiau­lių kraš­tą“ krei­pė­si Nau­jo­sios Ak­me­nės gy­ven­to­ja. Mo­te­ris pa­si­pik­ti­nu­si, kad su­tuok­ti­nis ga­li nu­si­pirk­ti al­ko­ho­lio miš­rių pre­kių par­duo­tu­vė­je.

Par­duo­tu­vė ša­lia dau­gia­bu­čio na­mo, ku­ria­me gy­ve­na šei­ma.

Mo­te­ris se­niai įta­rė, kad jos su­tuok­ti­nis ge­ria kaž­ko­kį ne ­to­kį gė­ri­mą. Yla iš­lin­do iš mai­šo, kai ap­ti­ko di­džiu­lį mai­šą, pri­grūs­tą tuš­čių bu­te­lių nuo kos­me­ti­nio spi­ri­to.

Mo­te­ris jau bu­vo gir­dė­ju­si, kad šiuo gė­ra­lu svai­gi­na­ma­si.

„Tas gė­ra­las neįp­ras­tai vei­kia: iš bur­nos kva­pas ne­sklin­da, ta­čiau kas pa­siur­bia – nie­kus pliur­pia, akys ne­be tik­ros“, – pa­sa­ko­jo ak­me­niš­kė.

Tą pa­tį kal­ba ir jos kai­my­nės, ku­rios vy­ras mi­na ta­ką į tą pa­čią par­duo­tu­vę to pa­ties spi­ri­to. Daž­niau­siai ta­da, kai al­ko­ho­lis dar ne­par­duo­da­mas. Toks spi­ri­tas ga­na pi­gus, to­dėl dar ir pa­lan­ki kai­na gun­do.

Mo­te­rys pa­sa­ko­jo iš­drį­su­sios pa­ra­gau­ti to gė­ra­lo. At­si­skie­dė van­die­niu. Ki­tą die­ną sa­vi­jau­ta buvo itin pra­sta, o šla­pi­mas – bau­gi­nan­čiai tam­sios spal­vos.

„Jei­gu ma­no vy­ras mau­kia kas­dien, tai kiek il­gai lai­kys inks­tai, ir iš vi­so kaip dar gy­vas“, – svars­to ak­me­niš­kė.

Kai vy­ras su­ne­ga­luo­ja, at­le­kia grei­to­ji, gul­do į li­go­ni­nę. Pri­ke­lia. Vos grįž­ta na­mo – ir vėl į tą par­duo­tu­vę.

Mo­te­ris bu­vo nuė­ju­si į par­duo­tu­vę su­gė­din­ti. Iš­gir­do: daug to­kių mo­te­riš­kių jau bu­vo atė­jusių. Vie­na mo­te­ris net ant ke­lių puo­lė prieš par­da­vė­ją. Ką jos ga­li, juk kos­me­ti­nio spi­ri­to pre­ky­ba – le­ga­li ir nė­ra ap­ri­bo­ji­mų.

„Par­da­vė­jas paė­mė iš pre­kių len­ty­nos to­kį pat bu­te­liu­ką ir sa­ko: jei no­ri, tau ga­liu pa­do­va­no­ti“, – pa­sa­ko­jo ak­me­niš­kė.

„Kaip man pa­li­ko skau­džiai ant šir­dies, kai man, į de­vin­tą de­šim­tį me­tų  įko­pu­siai mo­te­riai taip pa­sa­ko. Pa­že­mi­na. Ar aš ko­kia al­ko­ho­li­kė?“ – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vė.

Mo­te­ris pri­si­ža­dė­jo į tą par­duo­tu­vę ko­jos ne­be­kel­sian­ti. Net ven­gia pro ša­lį ei­ti, kad dre­bu­lys ne­pur­ty­tų.

„Bet ko­dėl ga­li­ma tru­čin­ti žmo­nes, juos va­ry­ti ka­pus, – klau­sė aša­rų ne­be­sut­ram­dan­ti mo­te­ris. – Juk laz­da tu­ri du ga­lus. Kaž­kam pri­sieis at­sa­ky­ti už mo­te­riš­kas aša­ras“.

Me­na am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vu­sių mies­tie­čių pa­var­des, nuo­lat var­to­ju­sių kos­me­ti­nį spi­ri­tą.

„Ne­ži­nau, kur pa­gal­bos be­si­šauk­ti – ne­bent pa­ts Ve­ry­ga pa­dė­tų, jei tuš­čių bu­te­lių mai­šą pa­ma­ty­tų, – svars­to ak­me­niš­kė. – Aš pa­ti ne­pa­siek­siu, gal bū­tų ga­li­ma tam svei­ka­tos mi­nist­rui nuo­trau­ką nu­siųs­ti“.

Mo­te­ris gir­dė­jo ir ki­to­kių nuo­mo­nių. Esą, jei žmo­gus ne­no­rės, per prie­var­tą neį­pil­si.

Au­to­riaus nuo­tr.

Kos­me­ti­nį spi­ri­tą al­ko­ho­li­kai nau­do­ja kaip al­ko­ho­lį ir trum­pi­na sa­vo gy­ve­ni­mo die­nas.