Geradariai pasirūpina, kad labdaros pietūs būtų sotesni

Ge­ra­da­riai pa­si­rū­pi­na, kad lab­da­ros pie­tūs bū­tų so­tes­ni

Kel­mės sa­ma­rie­čių bend­ri­jos lab­da­ros val­gyk­la šiuo me­tu pa­val­gy­di­na po 20–30 žmo­nių per die­ną. Vi­rė­jos sa­ko, jog dirb­ti pa­sta­ruo­ju me­tu joms leng­viau, ir mais­tas var­guo­liams da­bar ge­res­nis. Žmo­nės įpra­to da­ly­tis tuo, ką tu­ri. Dau­gė­ja ge­ra­da­rių, at­ve­žan­čių val­gyk­lai ko­ky­biš­kų pro­duk­tų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Vi­dur­die­nis Kel­mės sa­ma­rie­čių lab­da­ros val­gyk­lo­je. Vi­rė­jos Te­re­sė Pranc­kie­nė ir Si­gi­ta Si­mo­nai­tie­nė ke­pa bly­nus. Džiau­gia­si, kad jie – ne­sau­si. Įpy­lė ke­fy­ro, su­dė­jo po­rą pa­ke­lių varš­kės. Prie bly­nų tu­ri tri­jų rū­šių uo­gie­nių. Kas ne­no­rės uo­gie­nės – gaus grie­ti­nės. Puo­de ga­ruo­ja tirš­ta ma­ka­ro­nų sriu­ba. Į puo­de­lius pri­pils­ty­ta gai­vos.

Mo­te­rys sa­ko, jog da­bar ne­rei­kia su­kti gal­vos, kuo pa­mai­tin­ti čia su­si­ren­kan­čius ne­nu­si­se­ku­sio gy­ve­ni­mo žmo­nes. Pro­duk­tų yra. O iš jų pro­fe­sio­na­lios vi­rė­jos su­gal­vo­ja, ką pa­ga­min­ti.

„Ge­ra­da­rių dau­gė­ja, – pa­sa­ko­ja Te­re­sė Pranc­kie­nė. – Žmo­nės at­ve­ža daug ge­rų, ko­ky­biš­kų pro­duk­tų. „Šau­kė­nų duo­nos“ bend­ro­vė dos­niai pa­re­mia duo­na ir ba­to­nais. Val­gyk­los klien­tai ga­li val­gy­ti, kiek tik no­ri. Už­ven­tiš­kis ūki­nin­kas Al­gi­man­tas Vaup­šas pri­ve­žė daug dar­žo­vių. Ku­ke­čių ūki­nin­kas Al­ber­tas Meš­kaus­kas at­ve­žė gra­žių, di­de­lių bul­vių. Kas­met lab­da­ros val­gyk­lai paau­ko­ja Mi­nu­pių kai­mo bend­ruo­me­nė. Iš jų ga­vo­me dar­žo­vių, uo­gie­nių, la­ši­nių. Kai ku­rių ge­ra­da­rių nė ne­pa­žįs­ta­me. Tie­siog at­ve­ža pro­duk­tų, pa­lie­ka ir ne­lau­kia nei dė­me­sio, nei dė­kin­gu­mo. Kar­tais pro­duk­tais, ku­rių pa­tys ne­su­nau­dos, pa­si­da­li­ja mū­sų kai­my­nai.“

Lab­da­ros val­gyk­la ne­ma­žai pro­duk­tų ga­vo per Mais­to ban­ko ak­ci­ją. Tai, kas lie­ka nuo mais­to pa­ke­tus gau­nan­čių žmo­nių, į lab­da­ros val­gyk­lą at­ve­ža Rau­do­no­jo Kry­žiaus or­ga­ni­za­ci­ja.

Kaip sa­va­no­rės prieš ke­lio­li­ka me­tų lab­da­ros val­gyk­lo­je pra­dė­ju­sios dirb­ti vi­rė­jos da­bar tu­ri po 0,7 eta­to. At­ly­gi­ni­mą joms mo­ka Sa­vi­val­dy­bė. 240 eu­rų į ran­kas – ne­daug. Ta­čiau mo­te­rys dar pri­si­du­ria šei­mi­nin­kau­da­mos po­bū­viuo­se. „Esu jau pen­si­nin­kė, ga­lė­čiau ne­be­dirb­ti. Už­sie­ny­je įsi­tvir­ti­nę vai­kai. Pa­rem­tų. Bet ne­no­riu pra­šy­ti jų pa­ra­mos“, – sa­ko T. Pranc­kie­nė.

Mo­te­rims sun­ku su­pras­ti dau­ge­lį į lab­da­ros val­gyk­lą atei­nan­čių val­gy­to­jų. Kai ku­rie tik­ro var­go ar li­gų pri­spaus­ti. Bet dau­ge­lis tie­siog pra­gė­rę sa­vo gy­ve­ni­mą, šei­mas, vai­kus.

Kad val­gyk­lo­je bū­tų šil­ta, vi­rė­jos kū­re­na kros­nį. Kar­tais anks­čiau pa­val­gy­ti atė­ju­sių sa­vo klien­tų pa­pra­šo at­neš­ti mal­kų. Šie už pa­slau­gą pa­rei­ka­lau­ja eu­ro.

Tarp val­gy­to­jų kar­tais įsi­lieps­no­ja dis­ku­si­jos. Vy­rai dėl sa­vo gy­ve­ni­mo kal­ti­na Sa­vi­val­dy­bės po­nus, ap­lin­ky­bes, tik ne sa­ve. Vi­rė­jos sten­gia­si ne­si­kiš­ti į jų dis­ku­si­jas, nes kai ku­rie vy­rai – ag­re­sy­vūs.

Bū­re­liais ir po vie­ną pra­de­da rink­tis val­gy­to­jai. Du vy­rai at­si­tį­sia mai­še­lį su eu­ro­pi­niu mais­to pa­ke­tu. Ki­tas ne­ša vi­są pa­kuo­tę alaus „bam­ba­lių“. Sa­ko, jog jam pa­do­va­no­jęs kaž­koks ge­ra­da­ris. Drau­gas jį sku­ba pa­tai­sy­ti, jog alus – ne jų. Vie­nas sun­kiai vaikš­tan­tis pa­žįs­ta­mas da­vęs pi­ni­gų ir pra­šęs par­neš­ti gė­ra­lo. Klau­sant vy­rų per­ša­si ir dar vie­na ver­si­ja. Ar tik mais­to pa­ke­tų ne­bus iš­si­mai­nę į alų?

Vy­rai ei­na prie lan­ge­lio. Be­ria smul­kius sa­vo cen­tus. Pie­tūs lab­da­ros val­gyk­lo­je kai­nuo­ja 15 cen­tų. Mo­kes­tis įves­tas dėl tvar­kos. Pa­si­tai­ky­da­vo, jog tuo­met, kai už pie­tus vi­siš­kai ne­rei­kė­da­vo mo­kė­ti, val­gy­to­jai at­si­temp­da­vo po ke­lis drau­gus iš gat­vės.

Be to, im­tas pa­vyz­dys iš už­sie­nio. Dau­gu­mo­je ša­lių lab­da­ros val­gyk­lo­se už pie­tus rei­kia mo­kė­ti bent sim­bo­li­nę kai­ną.

Per mė­ne­sį vi­rė­jos su­ren­ka apie 40 eu­rų. Tiek už­ten­ka su­mo­kė­ti už du­jas ir dar šiek tiek lie­ka mo­kes­čiui už elekt­rą.

Jau­ni, aukš­ti vy­rai iš stuo­mens ir iš lie­mens sre­bia lab­da­rin­gą sriu­bą. Vie­nas vy­res­nis po no­sim bur­ba: „Vėl tie pa­tys ma­ka­ro­nai.“ Ki­tas nu­si­kei­kia, bet vis tiek bū­sią ge­rai – ne­rei­kės vir­tis val­gio na­muo­se. Tre­čias gi­ria, kad sriu­ba la­bai ska­ni.

Vi­si jie be­dar­biai. Vie­nas val­gy­to­jas – at­vi­res­nis. Gau­na 70 eu­rų so­cia­li­nę pa­šal­pą. Vi­sus pi­ni­gus ati­duo­da už nuo­mo­ja­mą būs­tą. Pra­gy­ve­ni­mui ne­lie­ka nė cen­to.

Iš kur gau­na pi­ni­gų pie­tums? „Pas­to­viu prie „Ma­xi­mos“, duo­da ge­ri žmo­nės. Kiek­vie­ną die­ną „su­si­šau­dau“ tuos pen­kio­li­ka cen­tų.“

Vi­rė­jos sa­ko, jog vy­rai – drau­giš­ki. Jei vie­nas tu­ri dau­giau pi­ni­gų, už­mo­ka ir už drau­gą. Ki­tą­syk drau­gas už­mo­ka už jį.

Jei­gu ku­ris ir ne­tu­ri pi­ni­gų, vi­rė­jos neiš­va­ro, pa­mai­ti­na. 15 cen­tų val­gy­to­jas ati­duo­da vė­liau, kai gau­na pa­šal­pą.

Be­je, po pa­šal­pų ga­vi­mo die­nos val­gy­to­jų ge­ro­kai su­ma­žė­ja. Atei­na tik 10–15. To­mis die­no­mis vy­rai tu­ri iš ko ir pa­val­gy­ti, ir pau­lia­vo­ti. Nep­raei­na nė sa­vai­tė – ir vėl ten­ki­na­si lab­da­ros pie­tu­mis.

Au­to­rės nuo­tr.

Vi­rė­jos Si­gi­ta Si­mo­nai­tie­nė (kai­rė­je) ir Te­re­sė Pranc­kie­nė džiau­gia­si ge­ra­da­rių pa­gal­ba, ga­lė­da­mos so­čiau pa­mai­tin­ti sa­vo klien­tus.

Val­gy­to­jai ren­ka­si ne­di­de­liais bū­re­liais. Pa­val­go vie­ni, atei­na ki­ti.