Naujausios
Geručių dvare – juodieji archeologai su metalo ieškikliais
Pakruojo kultūros paveldo tarnybos vedėjas Mindaugas Veliulis Geručių dvare užklupo du vyrus su kastuvais ir metalo ieškikliais. Apie neteisėtus kasinėjimus vedėjas informavo policiją ir Šiaulių kultūros vertybių apsaugos departamento vadovybę. Dvaras ne pirmus metus kenčia nuo niokotojų, o dabar sulaukė ir juodųjų archeologų.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Išbaidė paveldosaugininkas
Apžiūrėti saugomos buvusio Geručių (Glebavos) dvaro sodybos atvažiavęs M. Veliulis pamatė du vyrus, su kastuvais landžiojančius po krūmus šalia dvaro. Netoliese stovėjo jų automobilis.
Aplinkosaugininkas nufotografavo mašiną taip, kad būtų matomi valstybiniai numeriai. Ir leidosi apžiūrinėti saugomos teritorijos.
„Į saugomą teritoriją kasinėtojai nelindo – radau iškastų duobių prie pat jos ribų, kitapus keliuko. Kol viską apžiūrinėjau, vyrai prie automobilio ėmė nešti žemėtus gelžgalius. Iš toliau neįžiūrėjau, kokie tai daiktai. Man einant artyn, radinius jie jau buvo susikrovę. Šalia mašinos tespėjau pamatyti sudėtus kastuvus ir Lietuvoje draudžiamus naudoti metalo ieškiklius“, – žurnalistams pasakojo M. Veliulis.
Prisistatęs paveldosaugininkas mėgino išklausti, ko atvykėliai ieško. Vyrai buvo nekalbūs – nei pasisakė, kas tokie ir iš kur atvykę, nei ko ieško prie dvaro. Tik į pastabą apie uždraustus metalo ieškiklius atsikirto, kad tokie Latvijoje naudojami teisėtai.
„Kasinėtojai skubiai išvažiavo. Sustabdyti jų, aiškintis asmenybes ir reikalauti parodyti, ką iškasė, neturėjau teisės: mano pareigos nesuteikia tokių įgaliojimų“, – sakė M. Veliulis.
Informaciją apie kasinėjimus prie dvaro ir naudotą uždraustą įrangą vedėjas perdavė Šiaulių KVAD ir Pakruojo policijos komisariato pareigūnams.
„Niekas nežino, ar kitą kartą jie, naudodamiesi ieškikliais, neįsisuks jau į saugomą sodybą“, – svarstė vedėjas.
Paveldo grobikams tenka slėptis
Tokie kasinėtojai, praminti juodaisiais archeologais, ankstesniais metais veikė atvirai – ieškojo vertybių kapinių, dvarviečių apylinkėse: dažniausiai kad vertingus radinius parduotų kolekcininkams. Uždraudus naudotis metalo ieškikliais, jie tapo atsargesni.
Interneto svetainėse platinama informacija visuomenei, kaip pažinti juoduosius, kartais apsimetančius tikrais archeologais: tikri niekada nenaudoja metalo ieškiklių, o kasa ilgai, nemažus plotus, tyrinėdami visus sluoksnius.
Juodieji iškasa tik duobę vietoje, kurioje suveikė metalo ieškiklis ir pasiima ten rastą daiktą. Ir stengiasi veikti kuo greičiau, o pastebėti skuba dingti.
Prieš leisdamiesi ieškoti grobio, juodieji iš anksto studijuoja informaciją apie nusižiūrėtus, dažniausiai nuošalius objektus, išsiaiškina, kur prasideda saugomo kultūros paveldo ribos. Paprastai stengiasi jų nepažeisti. Nes įkliuvus galima išsisukinėti ieškojus metalo laužo, ir grėstų tik administracinės nuobaudos už draudžiamų metalo ieškiklių naudojimą.
Internautai juokauja, kad juodieji archeologai atsargumo išmoko po to, kai du iš jų pernai buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis už išplėštus senkapius. Ir teismo buvo įpareigoti atlyginti šimtais tūkstančių litų skaičiuojamą žalą.
Žymus dvaras tapo vandalų įkaitu
Glebavos dvaro, esančio už kelių šimtų metrų nuo sienos su Latvija, pavadinimas kildinamas iš įkūrėjo, žymaus XVI amžiaus antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) politinio veikėjo Jono Hlebavičiaus pavardės. J. Hlebavičius (1544–1590) buvo Šventosios Romos imperijos grafas, Žygimanto Augusto dvariškis, dalyvavęs karuose su Rusija ir ėjęs ne vienas aukštas pareigas LDK administracijoje.
Perėjęs iš katalikų į kalvinistų tikėjimą, J. Hlebavičius įsigijo dvarų dabartinėse Žeimelio apylinkėse, prie tuometinės LDK sienos su Kurliandija. Teigiama, kad Glebavos dvaras buvo šių dvarų centras, kuriame vyko prekyba ir buvo plėtojamas ūkis.
Anot M. Veliulio, neišliko nė vieno pastato iš tų laikų.
„Dabartinėje Glebavos dvaro sodyboje – dešimt pastatų ir jų fragmentų. Visi – statyti XIX amžiuje, kuomet dvaras priklausė latviui Petrauskui. Planuose teko matyti, kad tolėliau nuo centrinės sodybos dalies buvo daug ūkinių pastatų. Bet jie neišliko. Devyniolika hektarų užimanti dvaro sodyba 1995-aisiais įtraukta į kultūros vertybių registrą“, – informavo M. Veliulis.
Glebavos dvarą naikino ne tik laikas. Kolūkiniais laikais dalis jo pastatų paversta dirbtuvėmis, sandėliais, ar įkurti butai, vėliau nugriuvo neprižiūrimi, ar buvo nugriauti.
Dvarą metų metais naikino asocialūs apylinkių žmonės, pastatuose matydami tik statybines medžiagas ar malkas. Plačiai pagarsėjo trijų vyrų „žygis“ pernai rudenį: vandalai iš dvaro pastato prisiplėšė tiek medienos, kad ją išvežti atsivarė traktorių su priekaba, ir buvo užklupti pareigūnų.
Autorės nuotr.
POELGIS: Kultūros paveldo tarnybos vedėjas Mindaugas Veliulis išbaidė juoduosius archeologus iš nuošalaus Glebavos dvaro.
Janinos VANSAUSKIENĖS nuotr.
NYKIMAS: Du šimtus metų apylinkėse garsėjusį Glebavos dvarą naikina ne tik laikas: dar likusius pastatus niokoja ir asocialūs žmonės.