Gaižaičių skverelį papuošė skulptūros išnykusiems kaimams

Skulp­tū­rų kom­po­zi­ci­ja už­pil­dė lais­vą te­ri­to­ri­ją, ku­rio­je ka­dai­se ga­ny­da­vo­si kar­vės, o pa­sku­ti­niu me­tu ji apau­go krū­mais. Vie­ta bu­vo iš­va­ly­ta, įdirb­ta že­mė, pa­sė­ta ve­ja, pa­so­din­ti me­de­liai ir ak­mens meist­rams pa­teik­tos ke­lios de­šim­tys ak­me­nų pa­si­rink­ti skulp­tū­roms bei jų pa­grin­dams pa­ruoš­ti.

Par­ke­lio idė­jos iš­ta­kos sie­kia dar praė­ju­sį am­žių, kai vie­tos mo­ky­to­jas Alek­sand­ras Ža­lys de­rė­jo­si su me­lio­ra­to­riais, pra­šy­da­mas ne­su­nai­kin­ti gra­žiau­sių rie­du­lių ir į jo bal­są bu­vo įsi­klau­sy­ta. Di­džiu­lė krū­va ak­me­nų su­kaup­ta gu­lė­jo ša­lia Gai­žai­čių gy­ven­vie­tės ne­to­li Švė­tės upės.

Lie­tu­vos šimt­me­čio par­ke­ly­je iš­si­ri­kia­vo ak­me­ny­je iš­rai­žy­tas žve­jas ir lau­mė, pa­tup­dy­ta vo­ve­rė, ere­lis, šliau­žia žal­tys. Pa­čia­me cent­re praė­ju­siais me­tais iš­ki­lo 2,6 met­rų aukš­čio ir maž­daug 15 to­nų svo­rio rie­du­lys, dviem ga­lin­gais trak­to­riais at­vilk­tas iš ki­ta­pus ke­lio pri­va­čios te­ri­to­ri­jos. Ant jo bu­vo iš­rėž­tas Lie­tu­vos že­mė­la­pis ir už­ra­šas, liu­di­jan­tis apie vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio su­kak­tį.

„Jau prieš daug me­tų or­ga­ni­za­vo­me pir­mą ak­mens dar­bų ple­ne­rą, kai bu­vo su­kur­ta gy­va­tė, vė­liau ak­mens meist­rai iš­rai­žė pen­kias skulp­tū­ras bend­ruo­me­nės kie­me­liui pa­puoš­ti. Vi­sos jos bu­vo su­rink­tos, at­ga­ben­tos į vie­ną vie­tą. O šie­met pa­gal nau­ją pro­jek­tą pra­dė­ta ak­me­ni­nių skulp­tū­rų iš­ny­ku­siems kai­mams at­min­ti skir­ta alė­ja. Ją kol kas žy­mi dvi skulp­tū­ros, pa­ga­min­tos skulp­to­rių šiau­lie­čio Jo­no Vai­ce­kaus­ko ir kel­miš­kio Val­do Ban­dzos, pri­min­sian­čios iš­tuš­tė­ju­sius Eg­lių gi­rios ir Rek­lai­čių kai­mus“, – „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo Gai­žai­čų kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Lai­ma Pet­kaus­kie­nė.

Eg­lių gi­rios kai­mui skir­tas ak­me­ni­nis Rū­pin­to­jė­lis, o Rek­lai­čiams – stau­gian­tis vil­kas, mat pa­tys bu­vę gy­ven­to­jai ir ap­lin­ki­niai kai­me­lį va­din­da­vę Vil­kais. Grei­čiau­siai jų bū­da­vę, at­klys­tan­čių iš Mū­šos ty­re­lio pel­kės.

Ren­gi­ny­je, į ku­rį su­si­rin­ko ne tik vie­tos bei ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jai, bet ir kraš­tie­čiai iš Kau­no, Vil­niaus, Šiau­lių, iš vi­so – dau­giau kaip šim­tas žmo­nių, skulp­tū­rų par­ke­lį pa­šven­ti­no Ža­ga­rės pa­ra­pi­ją pa­lie­kan­tis ir į Kur­tu­vė­nus iš­ke­lia­mas kle­bo­nas Ma­rius Dyg­lys.

Poe­ti­niu žo­džiu apie tė­viš­kę į su­si­rin­ku­sius pra­bi­lo Rais­tų kai­mo se­niū­nai­tis Al­vy­das Pret­ke­lis, mu­zi­ki­nius svei­ki­ni­mus, skrie­ju­sius vi­siems su­si­rin­ku­siems ir at­ski­rai ap­do­va­no­tiems prie par­ke­lio kū­ri­mo pri­si­dė­ju­siems as­me­nims, sky­rė Gai­žai­čų mo­te­rų vo­ka­li­nis ko­lek­ty­vas (va­do­vas Ri­man­tas Mic­ke­vi­čius), dai­na­vo Sand­ros ir Al­fon­so Gied­rų due­tas.

Gai­žai­čių kai­mo bend­ruo­me­nės pa­dė­kos raš­tai įteik­ti su sa­vo tech­ni­ka ak­me­nis, rie­du­lius ve­žu­siam, la­bi­rin­tus ir pi­ra­mi­dę sta­čiu­siam se­niū­ni­jos ūk­ve­džiui Ro­mui Me­le­šiui, dar­bi­nin­kams Gin­tau­tui So­rai, Jau­niui Riš­kui, tai pat pri­si­dė­ju­siems kai­mo gy­ven­to­jams: Si­gi­tui And­ru­lai­čiui, Lai­mo­nui Da­cui, skulp­to­riams Jo­nui Vai­ce­kaus­kui ir Val­dui Ban­dzai, mo­liū­gais ir gė­lių kom­po­zi­ci­jo­mis ak­me­ni­nę pi­ra­mi­dę pa­puo­šu­sioms kai­mo gy­ven­to­joms bei Ža­ga­rės me­džio­to­jų bū­re­lio va­do­vui Ed­mun­dui Pe­lec­kiui ir trims me­džio­to­jams – Va­si­li­jui Dov­gan, To­mui Pet­ry­lai, Ar­vy­dui Va­luc­kiui – pa­mai­ti­nu­siems su­si­rin­ku­sius gar­džiu troš­ki­niu su žvė­rie­na.