
Naujausios
Gaisro ugnis silpnesnė už gyvenimą
Kelmės rajone, atokiame Dvarviečių kaime gyvenančių Jadvygos ir Vaclovo Januškų gyvenimas du kartus paženklintas gaisrų.
Tačiau ugnis nepalaužė darbščių ir tvarkingų žmonių. Januškos atsitiesė, užaugino tris sūnus, sulaukė penkių anūkų, iki šiol pavyzdingai tvarko sodybą, ūkininkauja.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Keturi dešimtmečiai džiaugsmų ir išbandymų
Jadvyga ir Vaclovas Januškos – žemaičiai nuo Užvenčio krašto, drauge išgyvenę 40 metų, užauginę tris sūnus, sulaukę penkių anūkų.
Dar tvirti, darbštūs ir tvarkingi žmonės puoselėja savo sodybą Dvarviečių kaime, kartu su jauniausio sūnaus Vygando šeima ūkininkauja.
Keturi bendro gyvenimo dešimtmečiai Jadvygai ir Vaclovui dovanojo ne vien džiaugsmingų akimirkų, bet atseikėjo ir daug išbandymų.
Patys skaudžiausi, iki šiolei iškylantys atmintyje – du gaisrai. Septynerius metus išgyvenę ir išdirbę Liubiškiškės kaime, Januškos su vyriausiu, penkiamečiu sūnumi Virgilijumi, persikėlė į Dvarviečius. Moteris buvo paskirta fermos, kurioje buvo laikomos visų kolūkio skyrių melžiamos karvės, veršeliai, penimi galvijai, vedėja. Vadovavo daugiau kaip 20-iai žmonių. Vaclovas Januška dirbo laukininkystės brigadininku.
Gyvenimas tekėjo ramiai. Tačiau kilo gaisras kolūkio skirtame name, įtariama, dėl netvarkingos elektros instaliacijos. Sudegė pastatas iki pamatų. Kitąsyk ugnis įsiplieskė sprogus dujų balionui mediniame svirne. Naujo pastato pamatai dar tik buvo klojami, šeima svirne gyveno.
Per gaisrą šeimininkė apsvilo plaukus ir patyrė didžiulį šoką. Neatsimena, nė kaip gaisrininkus iškvietė.
Sodyba iškilo plyname lauke
Siaubingi išbandymai ugnimi Jadvygos ir Vaclovo Januškų nepalaužė. Sodyba, dabar iš tolo pravažiuojančius priverčianti stabtelėti ir gėrėtis gėlynais, akmenų mozaikomis, tvenkinėliu, iškilo plyname lauke. Sudegusio svirno vietą žymi įvairiausi akmenys.
„Statybas pradėjome 1988-aisiais. Ne vienerių metų prireikė iki visiško gyvenamojo namo pabaigtuvių“, – šypsojosi šeimininkai.
Januškos niekuomet nenorėjo gyventi nei mieste, nei gyvenvietėje. Abu sutarė gyventi vienkiemyje. Užaugino tris sūnus: Virgilijų, Vilmantą ir Vygandą. Labai džiaugiasi, kad mažiausioji atžala su savo šeima liko tėviškėje.
Didžiausi pagalbininkai – sūnūs
Jadvyga ir Vaclovas Januškos tarybiniais metais triūsė kolūkyje. Nepriklausomybės pradžioje Jadvyga Januškienė buvo žemės ūkio bendrovės „Dvarviečiai“ pirmininkė.
„1994-aisiais pagimdžiau trečiąjį sūnų Vygandą, neilgai trukus bendrovė iširo. Tuomet ėmėme savarankiškai ūkininkauti“, – sakė moteris.
Januškos nusipirko visai šalia namų esančią fermą, turėjo keletą melžiamų karvių. Dešimt karvių dar melždavo rankomis, be jokios pagalbos iš pašalės. Iš savo bandos galvijų prisidaugino iki šešiasdešimties, nė vieno nepirko. Karvių pagausėjo iki 35.
„Didžiausi pagalbininkai buvo tik paaugę sūnūs, visi išmoko vairuoti traktorius, arė ir sėjo, visus ūkiškus darbus dirbo. Nesibodi kaimo ir dabar, nors ir mokslus baigę, advokataujantys, užsiimantys verslu. Padeda jaunėliui broliui, jei prireikia“,– džiaugėsi tėvai.
„Pamatau kokią karvikę, ir byra ašaros“
Jadvyga ir Vaclovas Januškos dar turi 20 hektarų žemės, bet praėjusį rudenį jau atsisakė melžiamų karvių.
„Suprantu, kad taip reikėjo pirmiausia dėl sveikatos. Bet kaip sunku visą gyvenimą prie gyvulių dirbus staiga jų nebeturėti. Pamatau kokią karvikę, ir byra ašaros“, – net susigraudina kalbėdama.
Vaclovas Januška sakė, jog dabar, kai nebelaiko melžiamų karvių, gali pakeliauti, aplankyti įdomias vietas, pailsėti. Tačiau Jadvygai Januškienei geriausias poilsis – savo sodyboje.
„Atsikeliu rytą ir net kavos neatsigėrusi einu gyvulių apžiūrėti. Su sūnumi turime daugiau kaip šimtą mėsinių ir mišrūnų galvijų. Bet mes – tik pagalbininkai. Mūsų abiejų ūkis – ekologinis“, – pasakojo moteris.
Žąsys su kilmės dokumentais
Januškos dar laiko ir 60 žąsų.
Ne paprastų, bet vištinių, su kilmės dokumentais, sunumeruotų.
Šeimininkė pasakojo, jog vištinės žąsys yra liesesnės už nekilmingąsias, visai baltos. Vištinės žąsys nėra piktos, žąsinai nepuola svetimų.
Žąsiukus Januškos perina kelis kartus per metus. „Pernai kilmingų žąsų kiaušinių iš Dotnuvos nupirkęs parvežė sūnus. Pavyko išperinti. Vėliau jau iš savų užaugintų periname“, – pasakojo. Iš pirmos vados išsirito apie 30 žąsiukų, bet daug lapė pagavo. Todėl Januškos žąsų laikymo teritoriją aptvėrė.
Augalų ir akmenų fantazijos
Pavyzdingai prižiūrima, puoselėja Januškų sodyba užima apie 25 arus.
„Kol vieną pievelės pusę nupjauname, kita jau užauga. Sūnus su traktoriuku gelbėja, bet jam kiti darbai gula: tai javus kulti, tai fermos stogą dengti“, – sakė sutuoktiniai.
Sodyboje yra sūpynės anūkams, židinys, smėlio dėžė, pavėsinė, suolelių. Labai daug įvairiausių akmenų-akmenėlių, suvežtų, suneštų iš Januškų laukų. Akmenys pagal šeimininkų norą ir fantaziją sugulę, gėlėmis, augalais apsodinti. Gėlės žydi nebenaudojamoje valtyje.
Januškos išsikasė nedidelį tvenkinėlį, įleido amūrų, plačiakakčių. Kai užsimano, pasigauna kokią žuvelę. Vaclovas Januška sumeistravo ratukus, „įkinkė“ ne arkliuką, bet dovanų gautą elnią, išpynė tvorelę.
Autorės nuotr.
Jadvyga ir Vaclovas Januškos iš Dvarviečių kaimo drauge išgyveno 40 metų.
Januškų sodyba – tikra akmenų karalystė.
Nebenaudojama valtis prisodinta gėlių.
Du kartus degę Januškos pasistatė ir įsirengė jaukius namus.
Januškos augina būrį vištinių žąsų.
Šeimininkas išpynė dailią tvorelę.
Iš akmenukų išdėliota ir gėlėmis pražydusi žuvis – prie tvenkinėlio.