Naujausios
IŠ LIETUVYBĖS ŠALTINIO
Fotografas fiksuoja ištakas
Lioliškis fotografas Ričardas Samuilis nuolat fiksuoja Lietuvos gamtą, valstybės istoriją ir žmonių gyvenimą liudijančias detales, kuria filmukus apie svarbiausius savo krašto istorinius įvykius. Kol dar yra gyvų tų įvykių liudytojų, Ričardas skuba užrašyti jų pasakojimus.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Išsaugoti pokario kartos atmintį
Neseniai Ričardas Samuilis sukūrė 26 minučių trukmės filmuką apie Virtukų mūšį. Tai savotiška duoklė rezistencijai. 1945 metais netoli Lyduvėnų geležinkelio stoties vykusias „Žebenkšties“ partizanų būrio ir NKVD kautynes jis įamžino per vietos žmonių pasakojimus.
„Dar mokinys buvau. Pas tėvą ateidavo kaimynas. Ir vis kalbėdavo: „Virtukų mūšis. Virtukų mūšis.“, – mena Ričardas. – Užfiksavau jo pasakotas detales. Tai ir turėjo įtakos, kad sukūriau filmuką. Rinkau informacijos Raseinių ir Kelmės krašto muziejuose.
Suradau mūšį dar prisimenančių pokario žmonių. Užfiksavau jų pasakojimus vaizdo juostoje. Pokario žmonės jau išeina. Amžinybėn nusineš ir tikrąją mūsų krašto istoriją.“
Ričardas sukūrė filmuką ir apie rajono piliakalnius. Jį labai domina pagoniškoji Lietuva.
Kartais fotografas prašo senų žmonių, kad leistų nusikopijuoti jų albumuose esančias senas nuotraukas, atspindinčias tų laikų tikrovę, buitį, aprangą, daiktus, elektros stulpų ir kitokių civilizacijos apraiškų nesudarkytą senosios Lietuvos peizažą.
„Šiandien žmonės labai daug fotografuoja fotoaparatais, telefonais. Tai daro lyg tarp kitko. Jie nesureikšmina fotografijų, – mąsto Ričardas. – Bet praeis keli dešimtmečiai, ir tos nuotraukos įgis didelę vertę. Fotografija toks dalykas, kad su kiekvienais metais didėja jos vertė.“
Dvaro šulinio paieškos
Ričardas girdėjo, jog kažkur Liolių dvaro teritorijoje yra mūryto dvaro šulinio likučiai. Ieškojo jo įvairiais metų laikais. Nerasdavo.
Prieš keliolika dienų sukinėjosi aplink buvusį dvaro pastatą. Nuojauta pakuždėjo, kad būtent čia turėtų būti šulinys. Aptiko nestandartinį trijų metrų skersmens šulinį. Nugriautas sulig žeme.
Prie virvės pririšo kamerą, nuleido į vidų. Nufilmavo tvirtai sumūrytus šulinio šonų akmenis. Sukūrė pustrečios minutės filmuką.
Panašiai, tik nuojautos vedamas Ričardas atranda ir senų sodybų likučius. Pamato krūmų kauburius ar sodą – suka ton pusėn, čia turėtų būti sodyba. Ir randa namo pamatus arba susmegusius pastatus, kurių jau nė nesimato nuo kelio. Krūvą plytgalių. Pasvyrusį kryžių. Medžių alėją. Sodo likučius.
Tokius savo potyrius fotografas vadina grįžimu prie ištakų.
Jo nuomone, sodybas mena ir laukuose palikti vieniši medžiai. Kažkada jie žiūrėjo į sodybų langus, augo ir sugyveno su žmonėmis. Gal todėl žmogaus ranka nekilo išnaikinti laukų ąžuolus ir kitus tvirtuolius medžius.
Ričardas labiau mėgsta filmuoti ir fotografuoti daiktus, gamtą. Kiekviena jo nuotrauka turi gilią netikėtą mintį.
Kartais fotografuoja ir žmones. Tačiau su žmogum, jo nuomone, reikia susidraugauti, jį gerai pažinti, kad padarytum gerą fotografiją. O daiktai, kartais iš pažiūros visiškai neišvaizdūs, atsiskleidžia rūke, saulėtekyje ar saulėlydyje, ir pradeda kalbėti.
Artimieji priprato prie keistenybių
Ričardas Samuilis – kaimo žmogus. Padeda tėvams ūkininkauti. Tačiau dažną rytą saulei tekant pasiima sunkią savo kuprinę su fotoaparatu, kamera, trikoju, kita atributika ir patraukia į miškus, prie upių, piliakalnių.
Dažniausia važiuoja dviračiu. Dviratį galima persinešti per pelkes, pervežti siaurais miško keliukais.
Jau trys dešimtmečiai vyras domisi fotografija. Ketino tapti profesionaliu fotografu, bet sutrukdė liga.
Fotografuoti išmoko iš savo dėdės. Dar ir dabar mena romantišką juostų ryškinimą tamsiame kambaryje.
Dabar R.Samuilis lanko fotoklubą „Focus“. Šio klubo nariai yra pirmieji ir svarbiausieji jo kūrybos vertintojai.
Dalis jo darbų pasaulio šviesą išvysta ir yra įvertinami ineterneto platybėse.
Ričardas turi labai daug svajonių. Norėtų nufotografuoti visus ąžuolus, įtrauktus į retų medžių registrą, baigti ir tinkamai apiforminti „Kryžių“ seriją, tinkamai sutvarkyti savo fotografijų archyvą.
Tačiau pats maloniausias jam – fotografavimo ir filmavimo procesas, klajonės po nežinomas vietas, akmens ir medžio atradimas.
„Gal tai egoistiškas užsiėmimas, pareikalaujantis daug laiko ir finansinių sąnaudų, – svarsto Ričardas. – Ačiū Dievui, artimieji jau priprato prie mano keistenybių. Nepyksta, kad tiek laiko paaukoju savo malonumui.“
Ievos SAMUILYTĖS nuotr.
IŠKYLA: Iškylos su fotoaparatu ir vaizdo kamera – tapo Ričardo Samuilio pomėgiu ir kasdienybe.
Ričardo SAMUILIO nuotr.
NEPOMUKAS: Šv.Jono Nepomuko skulptūros greitai nebeliks. Ričardas Samuilis dar spėjo ją nufotografuoti.
KRYŽIAI: Kryžiai rūke įgauna kitą spalvą.
POKALBIS: Netikėtai užfiksuotas dviejų žmonių pokalbis po daugelio metų gali tapti labai vertinga nuotrauka.
BRONELĖ: Portrete įamžinta žmogaus patirtis.