„Eurovizija“ portugalui nėra religija

„Eu­ro­vi­zi­ja“ po­rtu­ga­lui nė­ra re­li­gi­ja

Kel­mės ra­jo­ne, Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke, sa­va­no­riau­jan­tis po­rtu­ga­las An­to­nio Car­val­ho ne­si­gai­li, jog lai­ką, kai Li­sa­bo­na iš­gy­ve­no eu­fo­ri­ją dėl „Eu­ro­vi­zi­jos“, pra­lei­do Lie­tu­vo­je. Į kon­cer­tą jis ne­bū­tų ėjęs, nes la­bai bran­gūs bi­lie­tai. O per te­le­vi­zi­ją pus­fi­na­lius ir fi­na­lą ga­li­ma pa­žiū­rė­ti ir Ty­tu­vė­nuo­se.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

26 me­tų An­to­nio Car­val­ho iš Li­sa­bo­nos į Ty­tu­vė­nus at­vy­ko prieš mė­ne­sį. Jo šu­kuo­se­na ly­giai to­kia pati kaip per­nai „Eu­ro­vi­zi­ją“ lai­mė­ju­sio Sal­va­do­rės Sob­ra­lio. Tarp­tau­ti­nius ry­šius Li­sa­bo­nos uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vęs vai­ki­nas sa­ko, jog „Eu­ro­vi­zi­jos“ lai­mė­to­jui iden­tiš­ka jo šu­kuo­se­na – tik at­si­tik­ti­nis su­ta­pi­mas. Jis to­kią šu­kuo­se­ną ne­šio­ja jau ke­le­ri me­tai. Ta­čiau ne­nei­gia, jog da­lis plau­kų su­suk­tų į kuo­de­lį, da­lis pa­lai­dų Por­tu­ga­li­jo­je tarp vai­ki­nų la­biau iš­po­pu­lia­rė­jo po to, kai su to­kia šu­kuo­se­na sce­no­je pa­si­ro­dė S. Sob­ra­lis.

An­to­nio pa­sa­ko­ja, jog „Eu­ro­vi­zi­jos“ kon­kur­sas bu­vo ren­gia­mas vie­no­je iš tri­jų di­džiau­sių­jų are­nų Eu­ro­po­je. Jo­je tel­pa 20 tūks­tan­čių žmo­nių. Are­na pa­sta­ty­ta 1998 me­tais pa­sau­li­nei pa­ro­dai.

„Kai mū­sų at­sto­vas lai­mė­jo „Eu­ro­vi­zi­ją“, Por­tu­ga­li­jo­je ki­lo di­džiu­lė eu­fo­ri­ja. Vi­sus do­mi­no ir Sal­va­do­rės is­to­ri­ja. Ji įdo­mi tuo, kad dai­ną nu­ga­lė­to­jui pa­ra­šė jo se­suo Lui­za. Be to, praė­jus sa­vai­tei po kon­kur­so, jam bu­vo per­so­din­ta šir­dis“, – pa­sa­ko­ja An­to­nio.

Por­tu­ga­lai mėgs­ta „Eu­ro­vi­zi­ją“, ypač anks­tes­nes dai­nas, ku­rios jau ta­pu­sios kla­si­ka. Ke­le­rių pa­sta­rų­jų me­tų dai­nos nė­ra to­kios po­pu­lia­rios.

Ir pa­ti „Eu­ro­vi­zi­ja“, pa­sak An­to­nio, nė­ra po­rtu­ga­lų re­li­gi­ja. Jų re­li­gi­ja fut­bo­las ir ska­nus mais­tas.

An­to­nio Car­val­ho prieš pen­ke­rius me­tus bai­gė tarp­tau­ti­nių ry­šių stu­di­jas Li­sa­bo­nos uni­ver­si­te­te. Kaip „Eraz­mus“ pro­gra­mos da­ly­vis da­lį lai­ko stu­di­ja­vo ir Tur­ki­jo­je.

Bai­gęs uni­ver­si­te­tą iš­ke­lia­vo į Ang­li­ją. Ten dir­bo di­džiu­lė­je pre­ky­bos kom­pa­ni­jo­je Ko­vos su su­kčia­vi­mais ir ap­ga­vys­tė­mis sky­riu­je. „Dirb­da­vau po 90 va­lan­dų per sa­vai­tę. Per tre­jus me­tus iš­mo­kė­jau pa­sko­lą už stu­di­jas, pa­dė­jau sa­vo šei­mai. Pas­kui nu­spren­džiau pail­sė­ti. Iš­ke­lia­vau į Lo­ty­nų Ame­ri­ką.“

Vai­ki­nas ap­ke­lia­vo Ame­ri­ką, Bra­zi­li­ją, Ni­ka­rag­vą, Ko­lum­bi­ją. Ten ver­tė­si at­si­tik­ti­niais bar­me­no, vieš­bu­čio dar­buo­to­jo, va­ly­to­jo, pa­da­vė­jo dar­bais.

Grį­žęs į Por­tu­ga­li­ją pra­dė­jo lan­ky­ti vai­ruo­to­jų kur­sus, ga­vo vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mą. Tuo­met už­pil­dė pa­raiš­ką at­lik­ti pra­kti­ką Ma­lai­zi­jos įmo­nė­je, ku­ri ieš­ko vers­lo ry­šių. Pus­me­tį pa­dir­bė­jęs šio­je įmo­nė­je, ke­lia­vo po Aust­ra­li­ją.

An­to­nio sa­ko, jog 2008 me­tų kri­zė skau­džiai pa­lie­tė ir Por­tu­ga­li­ją. Gy­ven­to­jai pra­dė­jo emig­ruo­ti, ieš­ko­da­mi ge­res­nio už­dar­bio. Ypač smar­ki emig­ra­ci­jos ban­ga bu­vo 2013 me­tais. Emig­ra­vo 230 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Ša­ly­je gy­ve­na apie 10 mi­li­jo­nų žmo­nių.

Ša­lies eko­no­mi­ka pra­dė­jo aug­ti tik 2015 me­tais, kai pa­si­kei­tė val­džia. Da­bar į Por­tu­ga­li­ją imig­ruo­ja žmo­nių iš Len­ki­jos, Bos­ni­jos, Uk­rai­nos ir ki­tų Ry­tų Eu­ro­pos ša­lių, iš Af­ri­kos.

Ta­čiau pa­tys po­rtu­ga­lai ir­gi emig­ruo­ja. Šiuo me­tu po­pu­lia­riau­sia kryp­tis – Bra­zi­li­ja.

An­to­nio tu­ri dvi vy­res­nes se­se­ris. Vie­na gy­ve­na Lon­do­ne, kita – ša­lia Li­sa­bo­nos – kaip ir tė­vai. Jų šei­mo­je – ga­na šil­ti tė­vų ir vai­kų san­ty­kiai bei tamp­rūs jų tar­pu­sa­vio ry­šiai.

„San­ty­kius šei­mo­je ap­spren­džia kul­tū­ri­niai ir re­li­gi­niai mo­men­tai. Glau­des­nis ry­šys tarp tė­vų ir vai­kų iš­li­kęs ka­ta­li­kiš­ko­se šei­mo­se. Tuo tar­pu pro­tes­tan­tų šei­mo­se vai­kai anks­čiau at­si­ski­ria nuo tė­vų ir ne­pa­lai­ko to­kių glau­džių ry­šių“, – pa­sa­ko­ja An­to­nio.

Kai at­vy­ko į Lie­tu­vą, pir­ma­sis An­to­nio pa­tir­tas įspū­dis bu­vo šal­tis. Tiek Vil­niu­je, tiek Kau­ne pa­sau­lį iš­mai­šy­ti spė­jęs 26 me­tų vai­ki­nas sa­ko pir­miau­sia pa­ju­tęs, jog tai ma­ža ša­lis ir ma­ži mies­tai.

Ta­čiau čia yra daug spe­ci­fi­nių da­ly­kų, ko nė­ra ki­tur. Pa­vyz­džiui, dar­bo me­tu bend­ra­dar­biai kar­tu ge­ria ar­ba­tą, bend­rau­ja, lan­ko vie­ni ki­tus na­muo­se.

Por­tu­ga­li­jo­je to nė­ra. Jei­gu no­ri pa­si­kal­bė­ti su bend­ra­dar­biais, po dar­bo su jais nuei­ni į ka­vi­nę. Dar­bo vie­to­je žmo­nės tar­pu­sa­vy­je ne­bend­rau­ja.

Pa­na­šu­mą tarp po­rtu­ga­lų ir lie­tu­vių vai­ki­nas įžvel­gia vir­tu­vė­je. Ir lie­tu­viai, ir po­rtu­ga­lai per šven­tes sta­lus gau­siai nu­krau­na vai­šė­mis. Be to, pa­tys mėgs­ta ga­min­ti mais­tą. Ir val­giui ski­ria daug dė­me­sio. Pa­vyz­džiui, An­to­nio mo­čiu­tė šven­tė sa­vo de­vy­nias­de­šimt­me­tį. Pa­tal­pas suė­ji­mui nuo­ma­vo­si, ta­čiau mais­tą ga­mi­no pa­tys šei­mos na­riai.

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke An­to­nio sa­va­no­riaus pu­sę me­tų. Čia jis dar­buo­ja­si dar su po­ra sa­va­no­rių iš Ita­li­jos ir Lie­tu­vos. Sa­va­no­riai tvar­ko ap­lin­ką, eže­rų pa­kran­tes, pjau­na žo­lę, pa­de­da ren­giant edu­ka­ci­nius ir ki­to­kius ren­gi­nius.

Be to, ke­le­tą kar­tų per sa­vai­tę Ty­tu­vė­nų gim­na­zi­jo­je jie lan­ko lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas, ku­rias ve­da ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja Ge­nu­tė Kar­pi­nie­nė.

Sa­va­no­riai jau spė­jo iš­mok­ti daug lie­tu­viš­kų žo­džių, bū­ti­niau­sių po­sa­kių.

Au­to­rės nuo­tr.

Por­tu­ga­las An­to­nio Car­val­ho ste­bi­si, kad lie­tu­viai dar­bo me­tu bend­rau­ja ir ge­ria ar­ba­tą ar­ba ka­vą.

Por­tu­ga­lą An­to­nio su­ža­vė­jo lie­tu­viš­ka gam­ta ir ža­lu­ma.