Emig­ran­tai re­mia Liet­u­vo­je li­ku­sius tė­vus

Emig­ran­tai re­mia Liet­u­vo­je li­ku­sius tė­vus

Kel­mės ra­jo­ne, Kiau­no­rių kai­me, gy­ve­nan­čios Zi­tos Pav­lo­vie­nės pro­fe­si­ja zoo­tech­ni­kė-se­lek­ci­nin­kė. Kai­mo bend­ruo­me­nė­je ji ži­no­ma kaip darbš­ti, daug ge­bė­ji­mų tu­rin­ti mo­te­ris. Ta­čiau pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus ne­gau­na dar­bo. Vy­ras dir­ba už mi­ni­ma­lų at­ly­gį, iš 280 į ran­kas gau­na­mų eu­rų 100 pra­va­ži­nė­ja, nes dir­ba Šiau­liuo­se.

Jei­gu ne emig­ran­to sū­naus Re­na­to pa­ra­ma, šei­ma var­gu ar beiš­gy­ven­tų. Šei­mo­je dar au­ga mo­kyk­lą lan­kan­ti duk­ra.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

57 me­tų žmo­gus jau nie­kam ne­rei­ka­lin­gas

Di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį Zi­ta Pav­lo­vie­nė dir­bo zoo­tech­ni­ke – se­lek­ci­nin­ke ko­lū­ky­je. Kai ko­lū­kis iš­siar­dė, ne­te­ko dar­bo. Ta­čiau ran­kų su­dė­ju­si ne­sė­dė­jo. Įsi­dar­bi­no bal­dų ce­che. Šli­fa­vo, kli­ja­vo, dir­bo mo­te­riš­kus ir vy­riš­kus dar­bus. Ta­čiau ir bal­dų ce­che­liui ne­bu­vo lem­ta il­gai gy­vuo­ti. Po tre­jų me­tų po­nia Zi­ta ne­te­ko dar­bo ir čia.

At­si­ra­do pa­što vir­ši­nin­kės vie­ta. Tre­je­tą me­tų va­do­va­vo. Kai pa­nai­ki­no pa­štą, kai­me jau ne­be­bu­vo kur įsi­dar­bin­ti. Va­ži­nė­ti neap­si­mo­kė­tų. Be to, ne­tu­ri vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mo.

Vy­ras va­ži­nė­ja dirb­ti į Šiau­lius. Kol iš Kiau­no­rių į Šiau­lius dar­buo­tis va­ži­nė­jo dau­giau žmo­nių, Po­nas Al­mu­tis nu­vež­da­vo ir juos. Vy­rai „su­si­mes­da­vo“ pi­ni­gų ku­rui. Da­bar jis be­li­ko vie­nas dar no­rin­tis są­ži­nin­gai pel­ny­tis duo­ną. Gal­būt kar­tu į ko­kią nors dar­bo­vie­tę va­ži­nė­tų ir po­nia Zi­ta, ta­čiau vy­ras dir­ba pa­gal slen­kan­tį gra­fi­ką – ne­bū­tų įma­no­ma ras­ti to­kio dar­bo, kad gra­fi­kai su­tap­tų.

Be­je, ir vy­rui iš mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo, at­skai­čius mo­kes­čius, iš­lai­das ku­rui ir au­to­mo­bi­lio amor­ti­za­ci­jai – ne kaž­kas be­lie­ka, tik šiek tiek dau­giau ne­gu so­cia­li­nė pa­šal­pa. Bet pa­šal­pos Pav­lo­vų šei­ma ir ne­gau­tų. Mat, tu­ri tris hek­ta­rus že­mės, ku­rios ne­nu­sik­ra­tė kaip kai ku­rie kai­mų gy­ven­to­jai. Be to, tu­ri ir na­mą, ku­ris kad ir kai­me lai­ko­mas ne­ma­žu tur­tu.

Po­nia Zi­ta ne­si­kra­to jo­kio dar­bo, gra­žiai mez­ga, pui­kiai šei­mi­nin­kau­ja. Ta­čiau 57 me­tų žmo­gus Lie­tu­vo­je jau nu­ra­šy­tas. Ypač jei­gu gy­ve­na kai­me. Net, jei va­ži­nė­tų į Šiau­lius, po­nios Zi­tos įsi­ti­ki­ni­mu, nie­kas jos į dar­bą jau ne­bep­riim­tų, per se­na. Ten­ka lauk­ti pen­si­nio am­žiaus. Iki tos lai­min­gos die­nos, kai pra­dės mo­kė­ti pen­si­ją, dar dau­giau kaip pen­ke­ri me­tai.

Tuo tar­pu mo­te­ris dar­buo­ja­si sa­vo ūke­ly­je, iš ku­rio nau­da ne­di­de­lė, kai už pie­no lit­rą gau­na po 15 – 16 cen­tų. Bet ūke­lis ap­gi­na nuo ba­do, ne­rei­kia ties­ti ran­kos į vals­ty­bės ki­še­nę.

Da­ly­vau­ja kai­mo bend­ruo­me­nės veik­lo­je. Nors čia jau­čia­si rei­ka­lin­ga.

Emig­ra­ci­ja – blo­gis, ku­ris gelbs­ti

Po­nia Zi­ta sa­ko, jog šei­ma sun­kiai vers­tų­si, jei ne­pa­dė­tų Ai­ri­jo­je dir­ban­tis ir gy­ve­nan­tis sū­nus Re­na­tas. Jis re­mia ne tik tė­vus, bet ir dvy­lik­to­kę se­se­rį Ka­ro­li­ną. Vei­kiau­siai, rems ją ir tuo­met kai stu­di­juos.

Vai­ki­nas gim­tą­jį kai­mą pa­lil­ko bū­da­mas vos 22 me­tų. Da­bar Re­na­tui jau 31. Per de­vy­ne­rius emig­ra­ci­jos me­tus pa­bu­vo­jo ne vien Ai­ri­jo­je. Emig­ran­to da­lią pra­dė­jo nuo Is­pa­ni­jos. Čia dir­bo sta­ty­bo­se. Lie­tu­vo­je įgi­jęs sta­ty­bi­nin­ko res­tau­ra­to­riaus spe­cia­ly­bę dar­bo ne­ga­vo ar­ba siū­lė juo­kin­gai ma­žą at­ly­gi­ni­mą, iš ku­rio jau­nas žmo­gus ga­lė­tų tik skur­džiai pra­si­mai­tin­ti.

Ta­čiau Is­pa­ni­jo­je ir­gi ne­ra­do auk­so kal­nų. Už­dir­bo ne­blo­gai, ta­čiau te­ko la­bai daug ir sun­kiai dirb­ti.

Iš­vy­ko į Ai­ri­ją. Gy­ve­na ne­di­de­lia­me Lang­for­do mies­te­ly­je. Dir­ba paukš­tie­nos fab­ri­ke, pri­žiū­ri pa­ka­vi­mo li­ni­ją, kont­ro­liuo­ja pa­kuo­to­jų dar­bą.

Sa­vo už­dar­biu da­li­ja­si su Lie­tu­vos kai­me li­ku­sia šei­ma. Pa­re­mia ma­mą ir se­sę.

Po­nia Zi­ta pa­sa­ko­ja, jog sū­nus bu­vo nu­pir­kęs bi­lie­tą, pa­kvie­tęs ma­mą į sve­čius. La­bai ne­jau­ku bu­vę vie­nai ke­liau­ti. Ang­lų kal­bos ne­mo­ka. Ne­bu­vo nė kar­to skri­du­si lėk­tu­vu. Ta­čiau sū­nus Re­na­tas pa­si­ti­ko Dub­li­ne, ke­lio­nė vy­ko sklan­džiai. Sū­nus pa­ro­dė ša­lį, ku­rio­je gy­ve­na. Po­niai Zi­tai dar ir da­bar prieš akis iš­ky­la nuo­sta­būs Ai­ri­jos gam­tos vaiz­dai.

„La­bai trūks­ta sū­naus. To­kių mo­ti­nų, die­nas ir nak­tis ne­ri­mau­jan­čių dėl už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių vai­kų, Lie­tu­vo­je tūks­tan­čiai. Emig­ra­ci­ja nė­ra ge­rai, – svars­to po­nia Zi­ta. – Bet kaip LIe­tu­vo­je pra­gy­ven­ti? Iš­va­žia­vę vai­kai daž­niau­sia gelbs­ti čia li­ku­siems tė­vams ir ki­tiems ar­ti­mie­siems.“

Z. Pav­lo­vie­nė džiau­gia­si, kad bent duk­ros kol kas Lie­tu­vo­je. Ka­ro­li­na dar mo­ki­nė. Ilo­na jau su­kū­ru­si sa­vo šei­mą, gy­ve­na Šiau­liuo­se. Ta­čiau jos vy­ras taip pat va­ži­nė­ja už­dar­biau­ti į už­sie­nį. Be už­sie­nio pra­gy­ven­ti bū­tų sun­ku.

Au­to­rės nuo­tr.

Zi­ta Pav­lo­vie­nė, tu­rė­da­ma va­lan­dė­lę lais­vo lai­ko, už­su­ka į kai­mo bend­ruo­me­nės na­mus. Čia pa­bend­rau­ja, pa­de­da suor­ga­ni­zuo­ti ko­kį ren­gi­nį. Tuo­met jau­čia­si rei­ka­lin­ga.