Eiliuotoja išleido penktą knygą

Ei­liuo­to­ja iš­lei­do penk­tą­ kny­gą

Prieš ke­lias die­nas Lin­ku­vo­je nau­ją sa­vo kny­gą vi­suo­me­nei pri­sta­tė pa­kruo­jie­tė ei­liuo­to­ja, Nep­rik­lau­so­mų ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė Ka­ro­li­na Kaz­laus­kie­nė. Ei­lė­raš­čių rin­ki­nys „Po kai­mo an­ge­lo spar­nu“ – penk­to­ji iš Lin­ku­vos apy­lin­kių ki­lu­sios kū­rė­jos kny­ga.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Spa­lio pa­bai­go­je pa­si­ro­džiu­sį nau­ją­jį rin­ki­nį K. Kaz­laus­kie­nė pir­miau­sia nu­ve­žė gim­tų­jų apy­lin­kių (jos gim­ti­nė – Vaiž­gan­tų kai­mas ne­to­li Lin­ku­vos) žmo­nėms. Kny­gos pri­sta­ty­mas ta­po dar vie­nu li­te­ra­tės su­si­ti­ki­mu su kraš­tie­čiais, jos kū­ry­bos ger­bė­jais.

„Jau ka pri­do­va­no­je gė­lių! Kor­gi man tiek vi­nai – glėb nu­ne­šio į baž­ny­čio“, – tar­miš­kai juo­ka­vo K. Kaz­laus­kie­nė.

Rin­ki­ny­je „Po kai­mo an­ge­lo spar­nu“ – dau­giau kaip du šim­tai pa­sta­rai­siais me­tais su­kur­tų ei­lė­raš­čių. Pak­ruo­jie­tė ra­šo įvai­riau­sio­mis te­mo­mis: nuo mei­lės ly­ri­kos iki sa­ty­ros, nuo nuo­tai­kin­gų vai­kiš­kų ei­lių iki nū­die­nos gy­ve­ni­mo ap­mąs­ty­mo. Daž­ni siu­že­tai – tra­di­ci­nis, ro­man­ti­zuo­ja­mas Lie­tu­vos kai­mas, šei­my­niš­ki so­die­čių san­ty­kiai, gam­ta.

Nau­jo­jo­je kny­go­je du sky­riai – apie šian­die­nos Lie­tu­vos ak­tua­li­jas. Au­to­rės san­ty­kis su tė­vy­ne as­me­niš­kas. Jis pa­ro­do­mas, daž­nai ra­šant pir­muo­ju as­me­niu, krei­pian­tis į Lie­tu­vą, kaip į sa­vą, ar­ti­mą žmo­gų.

Ei­liuo­tu žo­džiu K. Kaz­laus­kie­nė per­tei­kia jaus­mus žmo­nių, iš­ly­dė­ju­sių į už­sie­nius ar­ti­muo­sius ("pa­si­džiaug­tum vai­kais, bet na­me­liai tuš­ti"), tiek pa­čių iš­vy­ku­sių­jų bū­se­ną ("Ten il­ge­sys. Ten trūks­ta vis­ko./Mes emig­ran­tai. Sve­ti­mi"). Vie­nas pa­sku­ti­nių­jų rin­ki­nio ei­lė­raš­čių – tar­miš­kas kvie­ti­mas va­žiuo­ti na­mo: „Grįž­kėt Piat­rė, Ni­jo­lės, Bi­ru­tės,/ Ka so­dy­bos at­gy­tų iš nau­je./Kor jūs Al­gė, An­ta­nė, Mi­liu­tės,/Svetimo kam žia­ma­lė tar­nau­jat?“ (ei­lė­raš­tis „Nep­ra­ras­kėm vi­ny­bės").

Ne­ma­ža K. Kaz­laus­kie­nės kū­ry­bos da­lis – de­di­ka­ci­jos, skir­tos ar­ti­mie­siems ar pa­žis­ta­miems žmo­nėms, ir pa­ra­šy­tos konk­re­čioms pro­goms (po­ka­riu žu­vu­siems Oniū­nų par­ti­za­nams, Ho­lo­kaus­to au­koms, Čer­no­by­lio ava­ri­jos lik­vi­duo­to­jams).

„Lai­dyk­lo re­dak­tors sa­ke – „ra­šyk ai­lė­rašč, o ne dains. Lion­ka­vos klia­bons Zei­dots par pri­sta­ty­mo ir­gi mi­nė­je, ka ma­na ai­lės kad nors dai­nom pa­lioks. Kaip išein, taip ra­šo“, – sa­kė K. Kaz­laus­kie­nė.

Pa­gal kai ku­riuos jos ei­lė­raš­čius su­kur­tas dai­nas jau at­lie­ka Pak­ruo­jo ak­lų­jų ir silp­na­re­gių or­ga­ni­za­ci­jos vo­ka­li­nis an­samb­lis „Var­sa“.

Au­to­rės nuo­tr.

Pak­ruo­jie­tė Ka­ro­li­na Kaz­laus­kie­nė ra­šo, „kaip išein“.

Nau­jaja­me rin­ki­ny­je – per du šim­tus ei­lė­raš­čių.