Naujausios
MANO ISTORIJA
Dvidešimt slapto gyvenimo metų
Antanas Pabijanskas iš Vilūnaičių, vengdamas Lietuvos okupantų, dvidešimt metų slapstėsi tėviškėje. Vyras iš slėptuvės išėjo tik 1965–aisiais, prasidėjus politiniam atšilimui.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Vengė visų okupantų
Juknaičių kaimo ūkininkas Bronius Rumbinas Lygumų miestelio kraštotyrininkui Jonui Kelevišiui papasakojo apie savo dėdę Antaną Pabijanską, daugiau nei dvidešimt metų besislapsčiusį nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje.
Vilūnaičiuose gyvenęs A. Pabijanskas slapstytis pradėjo apie 1945 – uosius, po to, kai gavo šaukimą eiti tarnauti rusų kariuomenėje. Pasitaręs su vyresniais broliais, dvidešimt septynerių vyras šaukimą sudegino ir į tarnybą neėjo.
Antanas buvo jauniausias iš šešių Pabijanskų sūnų. Kitų, vyresniųjų, į armiją nebešaukė. Vienas vyresniųjų Antano brolių buvo neįgalus, kitas dirbo geležinkeliečiu. Šis darbas anuomet atstojo tarnybą sovietinėje kariuomenėje.
Dar 1943–ųjų pabaigoje A. Pabijanską vokiečių valdžia šaukė į verbuojamą lietuvių karinį dalinį, kuriame tikėtasi trijų tūkstančių karių. Antanas tarnauti okupantams atsisakė.
Slėptuve tapo namai
Artimieji slėptuves Antanui įrengė namuose.
Pirmiausiai – tvarte, įdėję dvigubas lubas. Vėliau slėptuvė perkelta į trobą. Tarp dvigubos sienos buvo padaryta niša, kurioje žmogus galėdavo tik stovėti arba atsigulti ant šono ant ten buvusios lentos. Siena buvo tarp namo ir tvarto. Į nišą Antanas patekdavo iš spintos, stovinčios prie sienos: tereikėdavo atitraukti pakabintus drabužius ir vieną spintos lentą.
J. Kelevišiaus nuomone, slėptuvė buvo įrengta gana paprastai, todėl galėjo kristi į akis pašaliniams. Bet niekas taip ir neperprato, kad tėvų namuose slepiasi Antanas.
Jo ieškojo tiek sovietinės valdžios atstovai, tiek partizanai. Pastariesiems Antano broliai sakydavo, jog jis išėjęs į mišką ir namiškiai patys nežinantys, kur. O sovietiniams tikrintojams pasakojo, neva Antaną išsivedė partizanai, ir artimieji jo daugiau nematę nei žinantys, kur jis yra. Antano dingimu ypač domėjosi tuometinis kolūkio pirmininkas I. Trumpis.
Naktimis Antanas miegodavo savo slėptuvėje. O dieną, kai broliai išeidavo į darbą, vyras ateidavo į kambarį: ilsėdavosi, dirbdavo. Primegzdavo šeimai kojinių, pirštinių, pynė krepšius, darė statines, nuveikdavo buities darbus. Kartais, kai nebūdavo žmonių, Antanas naktimis išeidavo dirbti į laukus: dalgiu nupjaudavo nemažus plotus javų, nušienaudavo pievas. Pasak J. Kelevišiaus, dėl tokių naktinių vyro darbų kaime pasklido gandai, kad prie Pabijanskų sodybos vaidenasi.
Kad Antanas slapstosi namuose, žinojo tik jo broliai ir dvi seserys. Tiek jis pats, tie kartu gyvenę dar trys broliai liko nevedę – nenorėjo į šeimą įsileisti svetimų žmonių, nes bijojo, kad kas neišduotų besislepiančiojo. Tai buvo slepiama ir nuo vaikų.
B. Rumbinas J. Kelevišiui pasakojo, kad kartą per atlaidus, dar būdamas vaikas, su kitais vaikais žaisdamas senelių namų palėpėje, prie kamino pamatė sėdintį nepažįstamą vyrą. Pasakė apie tai tėvams. O tėvai nubaudė ir liepė neišsigalvoti nesąmonių.
Apsisprendė nebesislėpti
Septintajame dešimtmetyje pasikeitė politinė situacija: baigėsi rezistencija, prasidėjo politinis atšilimas. Antanas ir jo broliai neteko vilties laukti Vakarų pagalbos. Be to, broliai pamatė, kad pašlijo Antano nervai, kad jis gali nebeištverti slapto gyvenimo.
1965–aisiais buvo nutarta kreiptis į gimines patarimo, ką daryti.
Vienas Pabijanskų giminaitis turėjo Radviliškio milicijoje dirbantį draugą. Tam draugui ir papasakojo Antano istoriją: kad jis neturėjo ir neturi jokio ginklo, kad slapstėsi tik nuo tarnybos kariuomenėje. Buvo iškviesti Pakruojo milicininkai, kolūkio pirmininkas V. Komas. Antaną išsivedė.
Valdžia nutarė išduoti Antanui pasą ir įdarbinti kolūkyje.
Jam iš slėptuvės išėjus, kilo propagandinė isterija.
Banditais komunistai vadino visus, kurie nepritarė jų politikai, bolševikų metodams, kurie turėjo savo nuomonę.
Visa Pabijanskų šeima, ne tik Anatanas, propagandininkų buvo išvadinta banditų lizdu. Bet buvusi šeimos kaimynė O. Muižienė, ir dabar gyvenanti Vilūnaičiuose, sako, kad pagal turėtą žemę juos derėtų vadinti mažažemiais. Pabijanskai buvo laikomi valstiečiais – vidutiniokais.
Tuometiniame Černiachovskio kolūkyje Antanui davė darbo statybose. Pažįstami A. Pabijanską prisimena kaip tvarkingą, mandagų ir labai darbštų, tačiau itin uždaro būdo žmogų. Jis visada važinėdavo arkliu kinkytu vežimu.
Antanas mirė 1978–aisiais. Giminės žinojo, kad slapstydamasis jis rašė dienoraštį. Bet sąsiuvinis neišliko ir niekas nežino, kas ten buvo parašyta.
Laisvės viltis
Istorijos mokytojas kraštotyrininkas J. Kelevišius apibendrina, jog baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje vėl prasidėjus sovietizacijai bei terorui, žmonės turėjo tris išeitis. Vieni pasirinko kolaboruoti su okupantais ir žiaurumu netgi pranokdavo komunistus iš Maskvos. Kiti – partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai – aktyviai priešinosi okupacijai.
O dauguma žmonių rinkosi pilietinį nepaklusnumą – atsisakė eiti į sovietinę kariuomenę, šventė tautines ir religines šventes, boikotavo rinkimus, lankė bažnyčią. Kūrėsi pogrindinės jaunimo organizacijos, buvo slapta keliamos Trispalvės.
„Nors Antanas negynė Lietuvos laisvės su ginklu rankose, bet jis nedalyvavo okupantų klastingose kruvinose vaišėse. Tai – viena iš kovos prieš okupantus formų“, – teigia J. Kelevišius.
„Užsidangstę langus, nors būdavo šviesu, įsijungdavome radijo aparatą ir klausydavomės žinių iš Amerikos, Vatikano. Vienas iš mūsų stovėdavo lauke, sargyboje. Žinių laukdavom labai nekantriai ir laukdavom, kad praneštų, kada baigsis okupacija, mūsų kančios“, – prisiminė Antano sesuo Agota Pabijanskaitė, gyvenanti Šiauliuose.
Nuotraukos iš kraštotyrininko Jono KELEVIŠIAUS archyvo
NEPAKLUSNUMAS: Antanas Pabijanskas nepakluso šaukimui į sovietinę kariuomenę ir du dešimtmečius slapstėsi.
SLĖPTUVĖ: Abiturientė iš Vilūnaičių Rita Jokantaitė nubraižė schemą, kaip galėjo atrodyti Antano slėptuvė.
ŠAUKIMAS: Į tarnybą Antaną bandė paimti ir vokiškieji okupantai.