Naujausios
Dvi didžiosios Danutės ir Vlado meilės
Pakruojiečius Danutę ir Vladą Janeliūnus per gyvenimą veda du varikliai: meilė ir pagarba vienas kitam ir meilė Tėvynei.
Stanislava VIČAITĖ
stanislava@skrastas.lt
Lietuvos netapatina su valdžia
Danutė ir Vladas Janeliūnai – buvę tremtiniai, kartu per gyvenimą eina jau kone 60 metų.
„Visko buvo: ir vargo, ir džiaugsmo. Tačiau meilė ir pagarba vienas kitam niekur nedingo“, – sako ponia Danutė.
Kaip ir meilė Lietuvai. Nors dėl tėvų įskiepytos meilės Tėvynei, darbštumo ir pagarbos savo žemei abu ir į Sibirą pateko.
Vladui pikta klausytis pašaipių žodžių: „O ką man davė ta nepriklausomybė“?
„O man, Vladui Janeliūnui, davė viską. Tik vietiniai vadukai nenori su tuo sutikti: iki šiol negaliu atgauti nuosavos žemės, kuri jau parduota. Nes į mano prašymus nereaguojama“, – nuoskauda dalijasi vyras.
Sutuoktiniai negali suprasti tų, kurie išpuikusius valdininkus tapatina su Lietuva, ją palieka ir nebrangina taip sunkiai atgautos nepriklausomybės.
Jiems negaila nė sumažintų pensijų. Svarbu, kad Tėvynė yra vėl laisva.
Suvedė toks pat likimas
Vladui buvo 24-eri, kai su gimnazistu broliu 1949-aisiais pateko į amžinojo įšalo žemę. Jų pavardės tremiamų buožių sąrašuose atsirado dėl to, kad buvo įvardyti buožėmis. Nors žemės Janeliūnų šeima iš Sidaugų kaimo teturėjo 56 hektarus. Ir ją dirbo našlė su šešiais pametinukais vaikais.
Septyniolikmetė Danutė Petrauskaitė traukiniu į Sibirą išdundėjo tais pačiais metais, per patį liepų žydėjimą. Šilutėje gyvenusi jos šeima po sovietinės valdžios padidinamuoju stiklu pateko už tai, kad tėvelis buvo tarpukario Lietuvos šaulys ir patriotas. O galutinį tašką kelialapiui į amžinojo įšalo žemę padėjo įtarimai, jog jos mama remia partizanus.
Kaulus stingdantis šaltis, gyvenimas pusbadžiu, varginantis darbas šachtoje, svetimame krašte palydėti gražiausi jaunystės metai...
„Ai, ne viskas jau buvo taip blogai. Buvom jauni, surasdavom laiko ir linksmybėms. Be to, jei ne tremtis, ar būtume kada nors susitikę“? – Danutė dėkinga likimui, kad Sibiras suvedė ją su Vladu.
Susipažino tremtinių vakarėlyje
Danutė ir Vladas susitiko 1950-aisiais. Kai Danutė po devynių mėnesių klajonių po skirtingas Sibiro vietas pateko į nuolatinę tremties vietą Bodaibinsko rajoną, Irkutsko srityje. Ją su mama ir vyresne seserimi Onute, kitomis likimo draugėmis apgyvendino barakuose, kurie buvo Uspensko gyvenvietėje.
Vladas į šią tremties vietą buvo patekęs keliais mėnesiais anksčiau. Jis ir dar keliasdešimt vyrų lietuvių buvo įsikūrę Vasiljevsko gyvenvietėje, esančioje už trijų kilometrų nuo Uspensko. Vasiljevske buvo aukso kasyklos, kuriose buvo įdarbintos ir ką tik atvykusios lietuvės.
Vyrai turėjo akordeoną, todėl ėmė ir sugalvojo pasikviesti savo tautietes į susipažinimo vakarėlį.
„Atrodėm kaip kokios žiurkytės: sudžiuvusios, išsekusios. Tačiau pasipuošėme iš skarelių pasiūtais tautiniais drabužiais ir – į vakarėlį“, – pažintuvių dieną su Vladu mena Danutė.
Tą patį vakarą Danutė sulaukė juodaplaukio garbaniaus dėmesio. Tas vaikinas pakvietė ją šokiui.
„Gražus buvo, tik šokti nelabai mokėjo“, – tą vakarą prisiminusi šypsosi Danutė.
Vladui tada labiausiai įsiminė jam į akį kritusios merginos rankos – kaip medinės: tokios kietos, suskirdusios.
Gerokai vėliau Vladas juokaudamas savo draugams sakydavo: „Žmoną sau rinkausi pagal rankas. Žinojau, jog gera bus darbšti, šeimininkė“.
Vestuves iškėlė likimo draugai
Taip prasidėjo dviejų jaunų tremtinių draugystė. Kone kasdien po darbo Vladas lankė Danutę. Kaskart sukardavo po šešis kilometrus. Nesvarbu, koks oras.
„Geraširdis. Bet toks nedrąsus. Labai bijojo mano mamutės. O jei norėdavo mane pabučiuoti, tai tekdavo paėjėti gerokai toliau, kad kas nepamatytų“, – juokiasi Danutė.
Antrais draugystės metais Vladas atėjo prašyti Danutės rankos.
„Mamute, atiduok man savo dukrą. Nusibodo man tą bulvienę virti“, – tokios buvo Vlado piršlybos.
Vestuves atšoko netrukus. Be bažnytinių apeigų, be vestuvinės suknelės. Tik su metrikacija ir liudininkais – Danutės seserimi Onute ir Vlado broliu Edvardu. O jaunoji vilkėjo gražiausią dar iš gimtųjų namų atsivežtą suknelę.
Tačiau su didele puota, kurią ruošė visi lietuviai. Mat 1952 metais tremtiniai jau buvo prasigyvenę, o ir parduotuvėje buvo galima jau šio to nusipirkti. Kažkas dar atgabeno didžiulį gabalą šaldytos elnio skerdienos. Taigi vestuvės buvo smagios.
Teko ieškoti aukso
Jaunavedžiai gavo kambarėlį Vasiljevske. Akmeniniame name, kuriame be jų dar gyveno trys šeimos. Kartu apsistojo ir Danutės mama, todėl grįžusiųjų po darbo jau laukdavo karšta vakarienė. Mama padėjo ir po metų gimusią dukrytę Dalytę prižiūrėti. Ir drabužių pasiūdavo rankine siuvimo mašina, kurią į Sibirą pasiėmė vietoje palties lašinių.
„Atrodo vargom, ir visko užteko. Jauni buvom, ir nieko daugiau nereikėjo“, – sako Janeliūnai, tremtyje patyrę alinantį aukso ieškotojų darbą.
Norint išgauti tą brangųjį metalą – auksą – reikėjo daug alinančio triūso įdėti. Iki santuokos Danutei teko šachtose karučiu vežioti susmulkintas uolienas. Kai jas sprogdindavo, nuolat išsiskirdavo dujos, nuo kurių žmonės alpdavo, o neretai ir nebeatsigaudavo.
Į darbą kasdien Danutei tekdavo eiti po tris kilometrus pirmyn ir atgal. Gerai, jei dirbti reikėdavo dieninėje pamainoje, o jei naktinėje...Mat tuo paros metu pakeliui buvo galima sutikti ir plėšrūnę mešką.
„Tada į darbą bėgte bėgdavau, ir vos atgaudama kvapą melsdavausi iš baimės, – pasakojo Danutė, prisimindama, jog ne kartą kelyje buvo aptikusi meškos pėdsakų“.
Ką tik susikūrusiai Janeliūnų šeimai leido dirbti kartu geologinėje žvalgyboje. Vladas su specialiu grąžtu iškeldavo žemių, o Danutė jas plaudavo, ieškodavo aukso smiltelių. Taip buvo nustatoma, kokiame gilyje yra aukso, kur atidaryti naują šachtą.
Spigindavo 45 – 50 laipsnių šaltis. Vandens, kurio reikėjo plauti aukso smiltis, nebuvo. Jo žmonės prasimanydavo tik ištirpinę sniegą. O tam reikėjo malkų. Jų Danutei prinešdavo Vladas. Nežiūrint to, kad ir pačiam reikėdavo spėti nuveikti jam priskirtus darbus. Kad tik jo moteriai būtų lengviau.
„Pati jau nebūčiau pajėgusi“, – savo vyrui iki šiol dėkinga Danutė.
Neprarado vilties grįžti
„Nežinau, ar tai buvo iš aukščiau nurodyta, bet mes visada tikėjome, jog kada nors grįšime į Lietuvą. Nors kiekvienas buvom pasirašę dokumentus, jog tremtyje būsime iki gyvos galvos“, – mena Danutė.
Tam Janeliūnai visuomet ruošėsi. Dirbo, stengėsi, dėjo kapeiką prie kapeikos. Kad būtų kaip į gimtąjį kraštą sugrįžti.
Ir ta diena išaušo. Į gimtinę Vladui buvo leista grįžti anksčiau. Tačiau vienam. Be šeimos. Todėl Danutė rašė prašymą tuometiniam sovietinės santvarkos Lietuvoje puoselėtojui Justui Paleckiui, kad ir ją išleistų. Atsakymo taip ir negavo.
Vis dėlto 1957 metais Janeliūnų šeima grįžo į Lietuvą. Prasigyvenę, su keliais mediniais lagaminais, ryšuliais. Ir trejų metų dukrele ant rankų.
Ir dabar Danutei akyse stovi vaizdas, kaip, Vilniaus geležinkelio stotyje vos iš traukinio išlipęs, Vladas atsiklaupia ir pabučiuoja Lietuvos žemę.
„Gal dėl to, kad jaunesnė, kad ne kaime augusi buvau, dar nesupratau to, ką tada jautė Vladas“, – nubraukia ašarą Danutė.
Atgal į Sibirą
Po aštuonerių tremties metų grįžusiųjų Janeliūnų nelaukė niekas. Parvažiavo į Sidaugus, Vlado tėviškę. Nebebuvo nei namo, nei svirno, nei kažkada buvusios gražios, o dabar žolėmis ir krūmokšniais užžėlusios Mūšos. Likusios tik iš molio drėbtos tvarto sienos. Ir dabar Vladas sielojasi ne tik dėl išnykusio kaimo, bet ir jo pavadinimo.
„Norėjau ant tų molio griuvenų susiręsti stogą ir gyventi. Bet už tai gavau baudą, ir man buvo pasiūlyta grįžti atgal – į Sibirą“, – nuoskaudos nepamiršo Vladas.
Janeliūnų šeima niekur negalėjo prisiregistruoti. Todėl netrukus grįžo atgal į Sibirą. Tik tada apsistojo Vorkutoje, Danutės tėčio trėmimo vietoje. Čia jau kurį laiką gyveno ir Danutės mama. Ji dar nebuvo gavusi leidimo grįžti į Lietuvą.
Vorkutoje Janeliūnai išbuvo metus. Tačiau Vlado sveikatai kenkė to krašto klimatas. Ir Janeliūnai vėl patraukė atgal į Lietuvą.
Gimtinėje niekas nelaukė
Vėl sugrįžę Janeliūnai sunkiai kūrėsi. Vladas gavo darbą tuometiniame „Gimtosios žemės“ kolūkyje. Taigi jam teko dirbti ir savo žemę, kuri tada priklausė kolūkiui.
Po kelerių metų Pakruojyje gavo sklypą statytis savo sodybai. Pradėjo nuo sandėliuko – jame kurį laiką šeima ir gyveno.
„Sunkiai statėme namą. Neturėjome medžiagų. Naktimis važiuodavome į kažkada Vlado šeimai priklausiusį mišką ir iš ten parsiveždavome medienos. Kitaip sakant, vogėme iš savęs“, – pasakoja Danutė.
Pamažu Janeliūnai susitvarkė savo gyvenimą. Buvo nelengva, nes, kaip buvę tremtiniai, daug kur patyrė patyčių, neteisybės. Sutuoktiniai sako, jog jų netrūksta ir dabar.
Būdami Sibire ir jau grįžę į tarybinę Lietuvą Janeliūnai kasmet šventė Vasario 16-ąją. Širdyje. O atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Janeliūnai įsijungė į visuomeninę veiklą. Jaunatviška energiją išsaugojusi Danutė yra ir vokalinio ansamblio „Sidabrinė šarma"organizatorė, projektų koordinatorė. Be jos sumanumo retai apsieina tremtinių šventės, minėjimai.
KARTU: Danutė ir Vladas Janeliūnai vargu ir džiaugsmu dalijasi jau keliasdešimt metų.
JAUNYSTĖ: Gražiausi Danutės ir Vlado jaunystės metai prabėgo tremtyje.
PAGALBA: Gyvenant Sibire, prižiūrėti dukrelę Dalytę Danutei padėjo mama.
Asmeninio albumo nuotr.