Dvi dešimtys Mojavų – už savus ir kaimą

Dvi de­šim­tys Mo­ja­vų – už sa­vus ir kai­mą

Dvi­de­šimt ant­rą ge­gu­žę Pak­ruo­jo ra­jo­no Ūde­kų kai­mo mo­te­rys va­ka­rais ren­ka­si gie­do­ti Mo­ja­vų – gies­mių, šlo­vi­nan­čių Ma­ri­ją, mel­džian­čių pa­gal­bos sa­vo ar­ti­mie­siems ir vi­sam kai­mui. Mo­te­rys džiau­gia­si: „Bend­ra mal­da vie­ni­ja, tai­ko, už­tat pas mus nė­ra val­ka­tų, be­vil­tiš­kų gir­tuok­lių.“

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Kai die­nos dar­bai ei­na į pa­bai­gą, bū­re­lis Ūde­kų kai­mo mo­te­rų sku­ba į bend­ruo­me­nės sa­lę. Ge­gu­žės pra­džio­je vie­na čia at­ne­šė šv. Ma­ri­jos pa­veiks­lą, ki­tos – gė­lių, žva­kių. Taip bu­vo įsi­reng­tas kuk­lus Mo­ja­vų al­to­rė­lis.

Jau dvi­de­šimt dve­ji me­tai, kai Ūde­kuo­se at­gai­vin­ta se­no­ji kai­mo tra­di­ci­ja ge­gu­žės va­ka­rus skir­ti bend­rai mal­dai. Trum­pai pa­si­šne­kė­ju­sios apie sė­ją, nu­veik­tus die­nos dar­bus, mo­te­rys su­gu­ža į ne­di­de­lę sa­lę.

„Tai yra mū­sų lai­kas sau ir mū­sų ar­ti­mie­siems“, – ti­ki­na ūde­kie­tės. – Di­de­lė pa­lai­ma ir džiaugs­mas mels­tis kar­tu už vi­sus ir už sa­vo ar­ti­mus. Juk kiek­vie­nos šir­dy­je sa­vi rū­pes­tė­liai – jie skir­tin­gi, o mal­dos žo­džiai – bend­ri“, – vie­na per ki­tą apie Mo­ja­vų pra­smę ir svar­bą kal­ba mo­te­rys.

Skir­tin­ga ir kiek­vie­no Mo­ja­vų va­ka­ro mal­dų in­ten­ci­ja. Tik mal­dos už pa­ra­pi­ją, sa­vo kai­mą iš­lie­ka tos pa­čios.

Mal­dos žo­džiais krei­pia­ma­si į šven­tą­ją Lin­ku­vos Ma­ri­ją: „(...) Gink mus nuo ti­kė­ji­mo klai­dų, pa­dėk iš­sau­go­ti do­rą, iš­veng­ti gir­tuok­lys­tės.“

Ati­to­lin­ti gir­tuok­lys­tės rykš­tę nuo sa­vų ir kai­my­nų Ūde­kų mo­te­rys mel­džia nuo 2005-ųjų. Tuo­met bu­vęs Lin­ku­vos pa­ra­pi­jos kle­bo­nas ūde­kie­tėms da­vė Mo­ja­vų mal­dy­nė­lį su šiuo mal­da­vi­mu.

„Mel­džia­me ne tik svei­ka­tos. Mel­džia­me, kad ati­to­lin­tų gir­tuok­lys­tės rykš­tę, kad mū­sų žmo­nės už­jaus­tų vie­ni ki­tus ir su­gy­ven­tų tar­pu­sa­vy“, – vie­na per ki­tą kal­ba mo­te­rys.

„Mes ga­li­me tik pa­si­džiaug­ti, kad kai­me nė­ra val­ka­tų ir be­vil­tiš­kų gir­tuok­lių“, – tvir­ti­na bro­lie­nės Ona ir Ni­jo­lė Čės­nie­nės. Joms pri­ta­ria ir tre­čio­ji bro­lie­nė Bro­nė Čės­nie­nė.

Vi­sos gie­do­to­jos su­ta­ria: kai­me yra iš­ge­rian­čių, bet jie esą pa­tys ge­riau­si tal­ki­nin­kai naš­lėms: atei­na pra­šy­ti dar­bo, kad tu­rė­tų už­dar­bio, – apie kai­mo pa­die­nius dar­bi­nin­kus kal­ba mo­te­rys ir nuo­šir­džiai pik­ti­na­si šne­kan­čiais, jog šian­die­nis kai­mas esąs pra­si­gė­ręs.

Jau­niau­sia iš Ūde­kų Mo­ja­vų giedotojų – Vi­li­ja Nar­vy­die­nė. Ji ne­re­tai gie­do­ti at­si­ve­da ir anū­kė­lę Luk­nę. „La­bai svar­bu, kad ši tra­di­ci­ja tu­rė­tų tęs­ti­nu­mą. Juk dau­ge­liui mū­sų mo­te­rų pir­mo­sios Mo­ja­vos ir­gi bu­vo vai­kys­tė­je“.

Dau­giau nei prieš du de­šimt­me­čius se­ną­ją kai­mo ge­gu­ži­nių gies­mių tra­di­ci­ją Ūde­kuo­se ėmė­si gai­vin­ti V. Nar­vy­die­nės ma­ma Ma­ri­ja Kaš­ke­lie­nė, Ka­zi­mie­ra Bud­rie­nė ir ne­se­niai Ana­pi­lin išė­ju­sios Da­nu­tė Gu­die­nė ir Van­da Ga­siū­ni­e­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

AL­TO­RĖ­LIS: Prie imp­ro­vi­zuo­to Ma­ri­jos al­to­rė­lio žva­kes už­de­gė Bro­nė Čės­nie­nė.

GIES­MĖS: Ūde­kų kai­mo mo­te­rys įsi­ti­ki­nu­sios, kad Mo­ja­vos bend­ro­je mal­do­je leng­viau iš­mels­ti ma­lo­nių ir sa­viems, ir vi­sam kai­mui.