Naujausios
Klestėjimo metas
Šiemet Žagarės regioninio parko dvaro rūmuose apsilankiusiems meduolinė pasaka primins, koks klestintis amatininkų, prekybininkų miestas prieš šimtmetį buvo Žagarė. Maketo centre atgyja miesto aikštė, kurioje anuomet stovėjo dvi „rindos“ – eilės mažų, daugiausia žydams priklausiusių, parduotuvėlių. Aplink aikštę rikiuojasi dar tebesantys ir jau tik nuotraukų vaizduose išlikę pastatai, kuriuose veikė įvairiausia prekyba – ne tik maistu, būtiniausiais buities reikmenimis, bet netgi prabangiais išdirbtais kailiais, skrybėlėmis, veikė karčemos, gyveno „tepliorius“ (dailininkas, kuris rūpinosi miesto afišomis, iškabomis – aut. past.), batsiuvys, siuvėjas, vaistus pardavinėjo net dvi „aptiekos“ (vaistinės – aut. past.), o dabar veikia tik viena, buvo įrengtas turima įranga antras toks modernus kino teatras Lietuvoje po Kauno. Akį traukia viena už kitą gražesnės bažnyčios, rikiuojasi Senosios ir Naujosios Žagarės sinagogos. Vaizdas atkurtas pagal senas nuotraukas, žemėlapius, brėžinius, archeologinę medžiagą.
„Prieš šimtą metų buvo Žagarės klestėjimo laikas, ji turėjo daugiau kaip dešimt tūkstančių gyventojų, buvo vadinama penkių bažnyčių miestu. Dabar išlikusios trys – Senosios ir Naujosios Žagarės bažnyčios bei Raktuvės koplyčia, o anuomet dar stovėjo cerkvė ir liuteronų bažnyčia, – meduolinės Žagarės atidaryme kalbėjo Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus Žagarės regioninio parko vyriausioji specialistė Giedrė Rakštienė. – Norime sudominti žmones turtinga miesto praeitimi, atkreipti dėmesį į išlikusį paveldą, architektūros detales: fasadus, langines, duris, paskatinti juos saugoti.“
Beveik 3000 meduolinių detalių
Iš viso šioje meduolinėje pasakoje rikiuojasi 116 pastatų (iš 1824 detalių), gatvės ir aplinka tarp jų užpildyta 463 žmonėmis, 14 arklių su vežimais ir 141 medžiu. Iš viso miesto maketą sudaro apie 3000 meduolinių detalių.
„Vėjinį dvaro malūną sugalvojome kepti ne atskirais lakštais plokštumoje, bet iš karto visą. Kad išgautume norimą formą, naudojome vazonėlį, kurį aplipdėme tešla, tačiau ji, gausi sviesto, kepama ėmė slysti žemyn, trūkinėti. Tad sumanymas iš pradžių nepavyko. Net tris sykius jį turėjome kartoti, kol pagaliau iškepėme norimos formos statinį“, – pasakojo Žagarės vaikų dienos centro „Spindulys“ darbuotoja Rūta Staigvilienė.
Net keturis juvelyriškai dailius pastatus meduolinei pasakai iškepė joniškietė Kristina Grigaliūnaitė. Ir pradžių ji apsiėmė pagaminti liuteronų bažnyčią, kadaise stovėjusią ant ozo, bet pritrūkus rankų, daliai kepėjų susirgus, vėl atskubėjo į talką ir atvežė ką tik iš kepimo krosnies ištruktas ir papuoštas glajumi buvusią cerkvę, Raktuvės koplyčią bei viešbutį.
Arvydas Jasas, kuris su žmona Juzefa kepė Naujosios Žagarės bažnyčią, pasakojo iš pradžių nubraižęs lekalus pagal mastelį (1,5 centimetras = 1 metras), net važiavęs į bažnyčią kai kurias detales gyvai išmatuoti. Po to žmona kepė meduolinius lakštus, kuriuose langus, duris pjaustė, dailino ne tik itin aštriu peiliu, bet panaudodami ir drelę.
Visiems kepėjams įteikti padėkos raštai ir regioninio parko dovanėlės. O kepė šiemet žmonės iš Žagarės, Joniškio, Daukšių, Stungių, netgi kraštietė iš Mažeikių.
