Duodamas kitiems, gauni dešimteriopai

Duo­da­mas ki­tiems, gau­ni de­šim­te­rio­pai

Ža­ga­rė­je (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­tys Sand­ra ir Si­gi­tas Bud­riai nuo praė­ju­sių me­tų ru­dens iki šių me­tų sau­sio pa­bai­gos ta­po sa­va­no­riais Jo­niš­kio ra­jo­no vai­ko ir šei­mos ge­ro­vės cent­re. Kar­tu jie bend­ra­vo, už­siė­mė įvai­riais dar­be­liais, or­ga­ni­za­vo ren­gi­nius. Ati­duo­da­ma sa­vo lai­ką po­ra sa­ko ga­vu­si de­šim­te­rio­pai dau­giau: šil­tas emo­ci­jas, be tė­vų mei­lės au­gan­čių vai­kų prie­rai­šu­mą ir pa­si­ti­kė­ji­mą.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Su­jau­di­no ber­niu­ko klau­si­mas

Sand­ra ir Si­gi­tas Bud­riai apie Jo­niš­kio ra­jo­no par­tne­rys­tės vie­tos veik­los gru­pės or­ga­ni­zuo­ja­mą ir koor­di­nuo­ja­mą sa­va­no­rys­tės pro­jek­tą „Vai­kai užau­gin­ti“, ku­ria­me ga­li da­ly­vau­ti gy­ven­to­jai nuo 55 me­tų, su­ži­no­jo iš Žvel­gai­čių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės Re­gi­nos Gu­žaus­kie­nės, – su ja kar­tu da­ly­vau­ja ka­pe­lo­je. Iš­gir­dę, kad Ža­ga­rė­je, kur ir gy­ve­na, rei­ka­lin­gi tal­ki­nin­kai Ra­jo­no vai­ko ir šei­mos ge­ro­vės cent­re (anks­čiau va­di­no­si Ža­ga­rės so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ru – aut. pa­st.), il­gai ne­dve­jo­jo.

Ap­si­lan­kė, pri­si­sta­tė, ne­tru­kus su­da­rė su­tar­tį, pa­gal ku­rią sa­va­no­riš­kai veik­lai tu­rė­jo skir­ti 40 va­lan­dų.

„Jau pir­mą­jį va­ka­rą vie­nas ber­niu­kas ap­si­ka­bi­no ir pa­klau­sė: „Dė­de, ar tu dar atei­si?“ Pri­si­pa­žin­siu – su­jau­di­no“, – pri­si­me­na Si­gi­tas Bud­rius. Pir­mai pa­žin­čiai su vai­kais ir Cent­ro dar­buo­to­jais jis iš­ke­pė tor­tą, vė­liau re­mon­ta­vo vie­no ber­niu­ko dvi­ra­tį spro­gus pa­dan­gai, už­siė­mė ki­tais dar­bais. Abu su žmo­na ru­de­nį da­ly­va­vo tal­ko­je, su glo­bos įstai­go­je gy­ve­nan­čiais vai­kais grė­bė la­pus, vė­liau pa­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius.

Nau­jos vai­kų pa­tir­tys ir bend­ri dar­bai

He­lo­vi­no šven­tei šei­ma at­ga­be­no aš­tuo­nis sa­vo užau­gin­tus ir dar vie­nos gi­mi­nai­tės do­va­no­tus mo­liū­gus, ku­riuos su­si­spie­tę vai­kai no­riai pjaus­ti­nė­jo. Kai ku­riems nau­jie­na ta­po mo­liū­gų sėk­los, ku­rių bu­vo ma­tę tik pre­ky­bos cent­rų len­ty­no­se. Tad ir ra­ga­vo, ir džio­vin­ti ban­dė. Daug džiaugs­mo jiems kė­lė į šven­tę Sand­ros at­si­neš­tas krep­še­lis su sal­dai­niais – įvai­rių for­mų gu­mi­nu­kais.

Lapk­ri­tį mi­ni­ma Tarp­tau­ti­nė drau­go die­na, tad Sand­ra su­gal­vo­jo kar­tu su vai­kais su­kur­ti drau­gys­tės me­dį, ant ku­rio la­pų už­ra­šė vi­sų var­dus, py­nė drau­gys­tės apy­ran­kes, pa­ruo­šė spe­cia­lią dė­žu­tę, į ku­rią vai­kai bu­vo ra­gi­na­mi dė­ti ant at­vi­ru­kų ar la­pe­lių už­ra­šy­tus pa­lin­kė­ji­mus drau­gams, o šie iš­da­lin­ti šven­tės die­ną.

Ar­tė­jant di­džio­sioms me­tų šven­tėms ne­ma­žai lai­ko pra­leis­ta ga­mi­nant pa­puo­ši­mus. Si­gi­tas su Cent­ro dar­buo­to­jais iš 450 plas­ti­ki­nių stik­li­nių ėmė­si kur­ti dau­giau kaip met­ro aukš­čio be­sme­ge­nį, ku­rį iš vi­daus ap­švie­tė gir­lian­do­mis. Sand­ra su vai­kais, ku­rie ją va­di­na ir auk­lė­to­ja, ir te­ta, kar­pė snai­ges, an­ge­liu­kus, iš spal­vo­to po­pie­riaus juos­te­lių kli­ja­vo gir­lian­das. Dirb­ta su en­tu­ziaz­mu ir neap­siei­ta be nuo­ty­kių: vie­nas ber­niu­kas su­ge­bė­jo ne tik po­pie­rių, bet ir sa­vo šu­kuo­se­ną pa­kar­py­ti.

„O su­kli­juo­tos gir­lian­dos iš­ke­lia­vo tie­siai į vai­kų kam­ba­rius, nes kiek­vie­nas no­rė­jo sau tu­rė­ti. Ta­da da­rė­me nau­jų girliandų sa­lei pa­puoš­ti. Vai­kai su auk­lė­to­jo­mis pa­ruo­šė vai­di­ni­mą pa­gal pa­sa­ką „Vil­kas ir sep­ty­ni ožiu­kai“, – pa­sa­ko­ja Sand­ra Bud­riu­vie­nė.

Jie to­kie pat vai­kai

S. Bud­riu­vie­nė pa­ste­bi, kad be tė­vų nuo­la­ti­nės prie­žiū­ros au­gan­tys vai­kai ne­la­bai lin­kę da­lin­tis, tar­si bai­min­tų­si, kad kaž­kas iš jų vis­ką ga­li atim­ti. Jei­gu ar­ti­miau­sių žmo­nių mei­lės iš da­lies jau ne­te­ko, bent daik­tus nuo ki­tų sau­go­ja iš pa­sku­ti­nių­jų. To­dėl ne kar­tą sa­va­no­rių šei­ma ne­šė už­siė­mi­mams pieš­tu­kų, flo­mas­te­rių, žirk­lių, nors ma­tė, kad jų Cent­re gy­ve­nan­tys glo­bo­ti­niai tu­ri, ta­čiau ne­no­ri nau­do­ti. Kar­tą pa­pra­šė vie­nos mer­gai­tės žirk­lu­čių, pa­dė­tų pe­na­le. Ji da­vė jas Sand­rai, ta­čiau, kai kaž­kas iš ki­tų vai­kų no­rė­jo pa­si­sko­lin­ti kar­pi­niui – čiu­po at­gal.

Cent­re gy­ve­nan­tys paaug­liai ne­no­ri bū­ti pa­žei­džia­mi, tad jaut­rią sie­lą kar­tais sle­pia už „dyg­liuo­to“ cha­rak­te­rio, ku­riuo pri­si­den­gia lyg sky­du.

„Bet ap­skri­tai jie to­kie pat vai­kai: no­ri pa­tik­ti, bū­ti vie­nas už ki­tą ge­res­ni, sie­kia dė­me­sio. Dar – jie la­bai mėgs­ta ak­ty­vias veik­las, ne­sė­dės su­sė­dę ir ra­miai ne­šne­kės. Man ir­gi įdo­mu už­siim­ti vi­so­kiais dar­be­liais, taip pa­ti nau­jų da­ly­kų iš­moks­tu. Ži­no­da­ma, kad or­ga­ni­zuo­si­me ren­gi­nį, pa­gal te­mą in­ter­ne­te ieš­kau de­ko­ra­ci­jų, žai­di­mų. Pa­dė­jo ir sa­va­no­rys­tės pro­gra­mos or­ga­ni­za­to­rių iš Vie­tos veik­los gru­pės su­reng­ti su­si­ti­ki­mai ir skai­ty­tos pa­skai­tos“, – pa­sa­ko­ja S. Bud­riu­vie­nė.

Be fi­nan­si­nio at­ly­gio

Ža­ga­rie­tė at­vi­rau­ja: ne­re­tam žmo­gui at­ro­do keis­ta, kad ji su vy­ru sa­vo lai­ką ir kant­ry­bę ati­duo­da be fi­nan­si­nio at­ly­gio. Net vie­na iš Cent­re gy­ve­nan­čių paaug­lių kar­tą nu­ste­bu­si pa­klau­sė: „Jūs tik­rai atei­na­te ne­mo­ka­mai?“

S. Bud­riu­vie­nė dir­ba Na­cio­na­li­nės že­mės tar­ny­bos Jo­niš­kio sky­riu­je, o S. Bud­rius – UAB „Jo­niš­kio hid­ros­ta­ty­ba“. Abu jie – ir sa­vi­veik­li­nin­kai: kar­tu dai­nuo­ja Žvel­gai­čių kai­mo ka­pe­lo­je, taip pat Sand­ra yra Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­ro mo­te­rų vo­ka­li­nio ko­lek­ty­vo na­rė, o Si­gi­tas – kul­tū­ros cent­ro dra­mos ko­lek­ty­vo na­rys.

„Mums pa­tin­ka su vai­kais pa­bū­ti. Ir jie kaž­ko nau­din­go, nau­jo iš­moks­ta, ir mes įspū­džių pa­si­se­mia­me, už­mirš­ta­me pro­ble­mas, kas­die­nius rei­ka­lus. Tai – abi­pu­siai ver­tin­ga pa­tir­tis. Kai ati­duo­di da­le­lę sa­vęs, gau­ni at­gal de­šim­te­rio­pai“, – sa­ko Sand­ra ir Si­gi­tas Bud­riai, pri­dur­da­mi, kad ir dau­giau žmo­nių ga­lė­tų įsi­trauk­ti į sa­va­no­rys­tę; jau ta­da, kai jie pri­si­jun­gė prie pro­jek­to „Vai­kai užau­gin­ti“, Jo­niš­kio ra­jo­no vai­ko ir šei­mos ge­ro­vės cent­re bu­vo še­šios lais­vos vie­tos sa­va­no­riams.

Au­to­rės nuo­tr.

Sand­ra ir Si­gi­tas Bud­riai įsi­ti­ki­nę, kad sa­va­no­riau­da­mi jie ati­duo­da da­le­lę šir­dies, bet at­gal gau­na de­šim­te­rio­pai dau­giau.

Sand­ra (ant­ra iš de­ši­nės) ir Si­gi­tas (ant­ras iš kai­rės) be sa­va­no­rys­tės dar da­ly­vau­ja ir Žvel­gai­čių kai­mo ka­pe­lo­je bei ki­tuo­se me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vuo­se.