Naujausios
GYVENIMO ISTORIJA
Du kartus tremta
Vaiguviškė Bronė Sutulienė, būdama dvylikos metų, kartu su tėvais buvo ištremta į Sibirą. Po dešimtmečio su vyru tremtiniu grįžo namo. Bandė gyventi Tėvynėje. Tačiau Lietuva juos sutiko šaltai. Teko susikrauti lagaminus ir grįžti atgal į Irkutską. Ten išgyveno dar dvidešimt metų. Antrąkart grįžus, Tėvynė sutiko svetingiau.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Bronė Sutulienė aiškiai prisimena 1948-ųjų gegužės 18-ąją. Penktą valandą ryto į duris pasibeldė uniformuoti vyrai. Per penkiolika minučių įsakė susirinkti daiktus ir sėsti į mašiną. „Nebuvom turtingi, – pasakoja dabar jau prie savo aštuoniasdešimtmečio artėjanti moteris. – Tėveliai turėjo 8 hektarus žemės, porą karvių, arklį ir keturis vaikus. Ne dėl turtų mus ir išvežė. Tėvelis po namu iškastame bunkeryje slėpė savo pusbrolį partizaną. Matyt, kažkas užmatė ir įskundė.“
Leido pasiimti tik tiek, kiek telpa į lagaminus. O reikia ir pagalvių, ir užkloto, ir drabužių, ir maisto. Tuomet tik dvylikos metų Bronė puolė ant aukšto. Vieną batą paėmė, kitą paliko. Bijojo ir jaudinosi. Niekas nesakė, kur veš. O gal sušaudyti?
„Kitiems tremtiniams leisdavo pasiimti ir miltų, ir mėsos, prisikraudavo pilną vežimą, – baisius pokario laikus mena ponia Bronė. – O mes pasiėmėme tik tiek, ką pakėlėme ant kupros. Nelabai ir buvo ką imti. Grūdai pasėti. Gyvuliai nepjauti dar tvartuose. Kaimynė atnešė šviežiai iškeptos duonos kepalą.“
Bronės tėvų šeima gyveno Skuodo rajone, Laumių kaime. Juos ištrėmė iš Mažeikių geležinkelio stoties. Iki šiol mena vagone pastatytą išmatų kibiro dvoką, per akis ropojančias utėles ir atgaivą vienoje pakelės pirtyje Krasnojarske, kur tremtiniams leido išsiperti. Iki Irkutsko srities vežė beveik mėnesį.
Ir Suetiche, kur tremtinius išlaipino, buvo ne ką geriau. Viename barako kambarėlyje apgyvendino tris tremtinių šeimas. Blakės gatavos gyvus suėsti. Lenda į gultus, krenta ant galvos nuo barako lubų.
Dvylikametė Bronė tuoj pat pradėjo dirbti. Prižiūrėdavo vaikus rusų šeimose, kad gautų pavalgyti. Trylikos jau pradėjo dirbti lentpjūvėje. Kartu su vyrais kilodavo ir tekindavo rąstus, pjaudavo lentas, tvarkydavo pjuvenas. Penkiasdešimt laipsnių šalčio. Parėjus po dienos darbo kerzinius batus reikėdavo aplieti karštu vandeniu, kad galėtų ištraukti įšalusias kojas. Vakarais dar eidavo mokytis į vakarinę mokyklą. Pramoko skaityti ir rašyti rusiškai.
Pirmuosius porą metų buvo tikras pragaras. Nieko nebuvo pirkti – nei kruopų, nei makaronų. Dirbantys broliai gaudavo po 200 gramų duonos per dieną. Gelbėjo tik bulvės. Jas kastuvu pasodindavo, kastuvu nukasdavo. Žemė ten derlinga. Pora kerų – ir pilnas kibiras bulvių.
Vėliau sustiprėjo ten sukurtas kolūkis. Žmonės pradėjo šiek tiek geriau gyventi. Vos perkopusi dvidešimtmetį, Bronė ištekėjo už vietos tremtinio.
„Šliūbą ėmėm šeštą valandą ryto, – mena. – Mus sutuokė iš Kelmės atitremtas kunigas. Pamergės padarė koplytėlę. Šiaip ne taip gavau balto štapelio. Vyro mama pasiuvo suknelę. Negavom medžiagos veliumui. Tai uošvė jį padarė iš užuolaidos. Apsiaviau kreida nubalintas basutes. Uošvė iškepė tortą. Taip ir atšventėm vestuves.“
1958-aisiais Bronės tėvams buvo leista grįžti namo. Tačiau jie įspėti, jog namai ir visas turtas nacionalizuotas. Turės pradėti nuo nulio.
Tėvai nesiryžo grįžti. Tiesiog neturėjo kur. Ir pinigų tolimai kelionei stigo. Surizikavo tik Bronė su vyru. Tačiau Tėvynė, pasak jos, sutiko nesvetingai. Žmonės kuždėjosi už nugarų. Žiūrėjo į juos kaip į priešus. Buvo sunku gauti darbo. Būsto irgi nėra. Dar gimė dukrelė Laimutė. 1959 metais jaunavedžiai išvažiavo atgal į Sibirą, nes ten buvo likę visi artimieji.
Bronė buvo išmokusi virėjos amato. Gavo darbo. Vyras buvo geras mechanizatorius. Dirbo kolūkyje. Jauna šeima gavo butą. Ten gimė antra dukra Irutė. Irkutsko srityje išgyveno dar dvidešimt metų.
Tik tėvai, sulaukę garbaus amžiaus, pradėjo šnekėti, jog norėtų numirti Lietuvoje. Tuomet su jais į Lietuvą dar kartą grįžo ir ponios Bronės šeima. Grįžo į Vaiguvą, į vyro tėviškę.
1979-aisiais Lietuvoje požiūris į tremtinius jau buvo kitoks. Bronę priėmė į darbą kolūkio valgykloje. Vyras dirbo mechanizatoriumi. Šeimai davė butą. Su jais apsigyveno ir pensininkai Bronės tėvai.
Tame pačiame bute B. Sutulienė gyvena iki šiol. Tik tėveliai iškeliavo Anapilin. Prieš šešiolika metų mirė ir ponios Bronės vyras. Atsiliepė Sibiras. Ten peršalo inkstus.
„Dabar esu ponia, – atgauta Lietuvos Nepriklausomybe džiaugiasi vaiguviškė tremtinė. – Atgavau 10 hektarų žemės. Anksčiau ūkininkavome patys. Dabar man užtenka ir septynių arų prie namų. Kitą žemę nuomoju.
Gaunu pensiją, tremtinės ir našlės priedus. Užtenka. Laisvalaikiu siuvinėju paveikslus. Manimi rūpinasi dukros ir anūkai. Nuveža pas daktarus. Malkas sukapoja. Seniūnijos darbuotojos parūpino vežimėlį, kad pati bent duonos iki miestelio galėčiau nuvažiuoti nusipirkti. Skauda kojos. Matyt, tas Sibiro šaltis atsiliepia.“
Rusijoje liko tik Bronės sesuo Kazimiera. Ji ištekėjo už vietos ruso. Šis nenorėjo palikti savo Tėvynės. Be to, ir sesuo ten buvo įsitvirtinusi.
„Anksčiau ir aš pas ją nuvažiuodavau, ir ji atostogauti pas mane atskrisdavo. Dabar nėra kaip. Daug popierizmo. Reikia vizų. Susiskambinam kelis kartus per mėnesį. Sunku jai ten. Pašlijo sveikata. Pensija – 10 tūkstančių rublių per mėnesį. Panaši kaip ir mano. Bet Sibire viskas labai brangiai kainuoja. Matyt, jau niekada ir nepasimatysime. Nei ji į mano, nei aš į jos pagrabą nenuvažiuosime“, – graudinosi B. Sutulienė.
Autorės nuotr.
PRISIMINIMAI: „Nuo prisiminimų pradėjo skaudėti galvą“, – baigiantis pokalbiui sakė Bronė Sutulienė.
Asmeninės nuotr.
VESTUVĖS: Bronė Sutulienė iš albumo išėmė porą nuotraukų. Palyginimui jos vestuvės Sibire, ir jos anūko Donato bei jo išrinktosios Laimos vestuvės.