Naujausios
Donelaičio eilės – simbolinės knygnešių giraitės kaimynystėje
Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos salėje, simbolinės rajono knygnešių ir daraktorių giraitės kaimynystėje, skambėjo Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ ištraukos ir muzikos mokyklos auklėtinių atliekami kūriniai.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Klausytojams pritrūko vietų
Dar gerokai iki popietės „Pabūkime su Donelaičiu...“, skirtos poeto 300-osioms gimimo metinėms, pradžios bibliotekos salėje neliko laisvų vietų. Atėjusiems prieš pat renginį teko luktelėti, kol bus atnešta daugiau kėdžių iš kitų patalpų. Į popietę suėjo ne tik pakruojiečiai – kai kas specialiai dėl renginio atvažiavo autobusu iš atokesnių rajono vietovių. Tokio dėmesio sulaukia nedažnas renginys.
Aktorė Gražina Urbonaitė, popietę pradėjusi ištraukomis iš „Metų“ pirmosios dalies „Pavasario linksmybės“, susiejo laikus – nes ir už lango, kaip Kristijono Donelaičio poemos eilutėse, švietė pavasarėjanti saulė.
Donelaitis – ne tik poetas
G. Urbonaitė ne tik skaitė ištraukas, bet ir priminė įvairiais talentais apdovanoto kūrėjo biografijos faktus.
Gimęs daugiavaikėje laisvųjų valstiečių šeimoje, anksti likęs našlaičiu K. Donelaitis visomis išgalėmis siekė mokslo. Studijuodamas Karaliaučiaus universitete teologiją, išmoko prancūzų, lotynų, graikų, hebrajų, vokiečių kalbas – religinius, filosofinius kūrinius norėjo skaityti originalo kalbomis.
„Baigusiam studijas, neatsirado pastoriaus vietos. Buvo paskirtas į Stalupėnus mokytojo padėjėju, vargonininku ir bažnytinio choro vadovu. Teko ir chorą organizuoti, ir repertuaru jam rūpintis. Mirus mokyklos vadovui, jo pavaduotojui Donelaičiui liko pareiga pasirūpinti velionio šeima – tokie buvo to meto liuteronų papročiai. Našlė Ona Regina, darbšti, ūkiška moteris, tapo, šiais laikais sakytume, Donelaičio gyvenimo vadybininke. Į Tolminkiemį, kur buvo paskirtas pastoriumi, jis Oną Reginą atsivežė jau kaip žmoną“, – lietuvių literatūros pradininko gyvenimo epizodus priminė G. Urbonaitė.
Aktorė uždavė auditorijai retorinį klausimą: ar buvo tarp Kristijono ir Onos Reginos meilė? Buvo tarpusavio pagarba ir pareigos supratimas, sutarimas. Bet meilė – kažin. Nes šeimoje vaikų nesusilaukė, o K. Donelaitis Tolminkiemyje pasinėrė į darbus – tapo ne tik sielų ganytoju, bet ir išradėju, konstruktoriumi, dariusiu širdžiai mielus daiktus.
„Norėjo žiūrėti į žvaigždes – rankomis nušlifavo optinius stiklus teleskopui. Pasidarė laikrodžių, barometrų. Tuo laiku buvo išrastas fortepijonas. Jo nusipirkti Donelaitis neišgalėjo – ir kainavo labai brangiai, ir atvežti tokį instrumentą į Tolminkiemį arklinėmis vežėčiomis nebuvo kaip. Donelaitis pats pasidirbtino fortepijoną – iš plunksnų“, – pasakojo aktorė.
Žodžiai apie lygybę ir žmonių ydas
Skatinęs dorai gyventi parapijiečius, K. Donelaitis „Metuose“ rūsčiais žodžiais smerkė girtuoklius ir tinginius.
Poemos ištraukas skaičiusi G. Urbonaitė perteikė jo griežtą požiūrį į lietuvius, pamiršusius savo tautos papročius ir mėgdžiojančius vokiečius. Ir auditorijai priminė, kad šios mintys – iš laikų, kuomet bažnyčia buvo moralinis autoritetas.
Pastorius Donelaitis jau tuomet vaizdingai eiliavo, kad visi žmonės gimsta lygūs: tiek ponų vaikas brangiuose pataluose, tiek būrų – prastuose vystykluose yra tokie patys.
Aktorės mintis bei „Metų“ eiles keitė muzikos mokyklos moksleivių pianisčių Emos Stakutytės, Gretos Gaubytės, smuikininkų Ugnės Urbonaitės ir Justo Špejero atliekami kūriniai. Popietės dalyviams grojo ir jų mokytojos Natalija Chrapačienė bei Ligita Stravinskienė.
Šimtmečių sąsajos
Eilės ir muzika skambėjo salėje, kurioje rikiavosi simbolinė knygnešių giraitė: ant aštuonių medelių (tiek, kiek rajone yra seniūnijų) iš popieriaus iškarpytuose ąžuolo lapuose įrašytos daugiau nei šimto knygnešių ir daraktorių pavardės.
K. Donelaičio „Metai“, pirmoji lietuviška poema, parašyta Tolminkiemyje, spėjama, apie 5-6-ąjį 18-ojo amžiaus dešimtmetį. Poeto pėdsakai likę Karaliaučiuje. Daugiau nei po pusantro šimto metų, carizmui uždraudus lietuvišką raštą, tais pačiais Donelaičio pėdsakais Rytprūsiuose vaikščiojo knygnešiai, atėję ten spausdinamų lietuviškų knygų, laikraščių. Iš šių nuošaliais takais atgabentų knygų (be kitų autorių, ir K. Donelaičio kūrinių) slaptose kaimų mokyklose daraktoriai mokė vaikus.
Simbolinės giraitės autorė, bibliotekos vyresnioji kraštotyrininkė Genė Juodytė sakė, kad idėją davė tikra tokia knygnešių giraitė iš Ožkabaliuose augančio Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno.
„Ten auga tikri ąžuolai, o mūsų giraitė – simbolinė: ant tamsiai žalių lapų – knygnešių, ant šviesesnių – daraktorių pavardės. Kiek jų tiksliai rajone būta, nežinoma, skaičiuojama nuo šimto iki šimto dvidešimties knygnešių“, – sakė G. Juodytė.
Kraštotyrininkės skaičiavimu, daugiausiai knygnešių būta dabartinėse Žeimelio ir Linkuvos, kiek mažiau – Klovainių ir Rozalimo seniūnijose. Derlingos žemės lėmė, kad tų vietovių valstiečiai išgalėjo leisti į mokslus vaikus: daug jaunų žeimeliečių mokėsi Mintaujos (Latvija) gimnazijoje, buvo ir studijuojančių Maskvos universitete. Šie apsišvietę jaunuoliai ir parveždavo į tėviškę pažangias idėjas, skatino gaivinti lietuvybę. Vienintelės rajone knygnešių draugijos ir gyvavo Žeimelio seniūnijoje, Diržiuose bei Steigviliuose, jungdamos po 7–8 vyrus. Knygnešiai Ignas Lapinskas ir Juozas Mainonis priklausė Garšvių (dabartinis Panevėžio rajonas) draugijai, platinusiai spaudą visoje Lietuvoje. Kiti rajono knygnešiai veikė pavieniui.
Autorės nuotr.
TRAUKA: Donelaičio kūrybą skaitanti aktorė Gražina Urbonaitė (stovi) sutraukė tiek klausytojų, kad bibliotekos salėje prireikė papildomų kėdžių.
SMUIKININKAI: Eiles papildė Juozo Pakalnio muzikos mokyklos smuikininkų Ugnės Urbonaitės ir Justo Špejero atlikti kūriniai.
GIRAITĖ: Bibliotekos salėje sužaliavusi simbolinė knygnešių giraitė tapo ne vieno literatūrinio renginio akcentu.