Direktorių vaikai vadina seneliu

Direktorių vaikai vadina seneliu

Di­rek­to­rių vai­kai va­di­na se­ne­liu

Šed­ba­rų dau­gia­funk­cio cent­ro (Kel­mės r.) di­rek­to­rius Ra­mū­nas Sa­daus­kas anks­čiau Ra­mo­niš­kio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą gar­si­no re­kor­dais, kai į dan­gų bu­vo pa­leis­ta į gė­lę su­riš­tų 2200 ba­lio­nų ar­ba 70 kvad­ra­ti­nių met­rų Lie­tu­vos tris­pal­vė, pa­da­ry­ta iš su­riš­tų ba­lio­nų. „Man ne­pa­tin­ka, kai žmo­nės tik žiū­ri kaip at­sė­dė­ti dar­bo va­lan­das ir dings­ta“, – sa­ko įdo­maus gy­ve­ni­mo ug­dy­mo įstai­go­se sie­kian­tis pe­da­go­gas.

Nors vy­rų mo­kyk­lo­se trūks­ta, ir jie la­bai rei­ka­lin­gi, už­da­rius Ra­mo­niš­kio pa­grin­di­nę, po­no Ra­mū­no gy­ve­ni­me bu­vo at­si­vė­ru­si di­džiu­lė duo­bė, iš ku­rios ka­pa­no­ta­si pen­ke­rius me­tus.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Užau­gau mo­kyk­lo­je“

Šed­ba­rų dau­gia­funk­cia­me cent­re – ra­mu. Dar­že­li­nu­kams pie­tų mie­gas, pra­di­nu­kams – ato­sto­gos. Di­rek­to­rius Ra­mū­nas Sa­daus­kas ra­miai ga­li tvar­ky­ti rei­ka­lus sa­vo ka­bi­ne­te.

„Ma­ty­tu­mė­te, kai ry­tą atei­nu į dar­bą, vai­kai puo­la, glaus­to­si, vi­si no­ri dė­me­sio. „Žiū­rėk, ko­kie gra­žūs ma­no ba­tu­kai!“, „Ko­kį meš­ki­ną man ma­ma nu­pir­ko!“ Kar­tais pa­glos­tau vai­ko gal­vą, iš­sprūs­ta žo­dis: „sū­ne­li“, o vai­kas pa­si­žiū­ri nu­ste­bęs ir pa­tai­so: „se­ne­lis“. Iš tie­sų tiems ma­žu­čiu­kams tik­čiau tik į se­ne­lius“, – ne­pyks­ta di­rek­to­rius, 35 sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus ati­da­vęs pe­da­go­go dar­bui ir ke­ti­nan­tis už­baig­ti dar­bo biog­ra­fi­ją ten, ku­r pra­dė­jo.

R. Sa­daus­kas juo­kau­ja ir gi­męs, ir užau­gęs mo­kyk­lo­je. Jo tė­vai dir­bo mo­ky­to­jais. Ma­ma Da­nu­tė dės­tė is­to­ri­ją, tė­tė Ste­po­nas – geog­ra­fi­ją ir ka­ri­nį pa­ren­gi­mą. Mo­ky­to­jams bu­tus anks­čiau skir­da­vo mo­kyk­lo­se. Aš­tuo­nias kla­ses bai­gė gy­ven­da­mas mo­kyk­lo­se. Tė­vai dir­bo Už­ven­ty­je, Vai­gu­vo­je, Tel­šių ra­jo­ne, ga­liau­siai at­si­kė­lė į ma­mos gim­ti­nę – Ty­tu­vė­nus.

Mo­ky­to­ja dir­ba ir po­no Ra­mū­no žmo­na Lai­ma. Pus­se­se­rės ir pusb­ro­liai – taip pat mo­ky­to­jai. Mo­ky­to­jais ren­gė­si tap­ti ir jo sū­nūs Man­tas ir Jus­tas. Ta­čiau stu­di­jų me­tu iš­va­žia­vo už­dar­biau­ti į Ai­ri­ją. Ten pa­ti­ko ir ­li­ko. Su­kū­rė vers­lą.

R. Sa­daus­kas – is­to­ri­kas. Bai­gęs pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą dir­bo mo­ky­to­ju Kiau­no­rių, Ty­tu­vė­nų mo­kyk­lo­se. 1995-ai­siais pa­skir­tas Ra­mo­niš­kio pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi. Ten dir­bo 15 me­tų iki mo­kyk­los už­da­ry­mo.

Kū­ry­bin­go di­rek­to­riaus dė­ka Ra­mo­niš­kis bu­vo ta­pęs sa­vo­tiš­ka re­kor­dų sos­ti­ne. Į dan­gų bu­vo lei­džia­ma po ke­lis tūks­tan­čius į gė­lę su­riš­tų ba­lio­nų. Pa­ki­lo ir 70 kvad­ra­ti­nių met­rų iš ba­lio­nų su­riš­ta tris­pal­vė Lie­tu­vos vė­lia­va.

Pra­dė­jęs va­do­vau­ti Šed­ba­rų dau­gia­funk­ciam cent­rui di­rek­to­rius ir vėl ne­rims­ta. Vai­kai pa­da­rė 150 kvad­ra­ti­nių met­rų la­pų ki­li­mą. Ta­čiau jis ne­bu­vo už­fik­suo­tas kaip re­kor­das. Lie­tu­vos šimt­me­čiui ke­ti­na pa­da­ry­ti ke­lis kar­tus di­des­nį. Per Vai­kų gy­ni­mo die­ną pla­nuo­ja su­reng­ti bur­bu­lia­die­nį.

„Toks ma­no cha­rak­te­ris. No­riu, kad mo­kyk­lo­je vai­kams bū­tų įdo­mu. Kad užau­gę tu­rė­tų ką at­si­min­ti“, – sa­ko di­rek­to­rius.

Pa­gir­tas, bet ne­rei­ka­lin­gas

Už ūkiš­ku­mą ir kū­ry­bin­gu­mą R. Sa­daus­kas gi­ria­mas ra­jo­no va­do­vų. Ta­čiau prieš ke­le­tą me­tų, kai už­da­rė Ra­mo­niš­kio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, ir pa­gir­ta­sis di­rek­to­rius su­si­dū­rė su di­džiu­liu gy­ve­ni­mo iš­šū­kiu. „Ge­rai, kad tu­riu tvir­tą va­lią, – me­na tuos lai­kus. – Ga­lė­jau pa­lūž­ti ir ne­tgi nu­si­ris­ti...“

Po mo­kyk­los už­da­ry­mo praė­jo vi­sa va­sa­ra. O po­nas Ra­mū­nas ne­ga­vo nė vie­no dar­bo pa­siū­ly­mo. Mo­kyk­los trau­kia­si. Mo­ky­to­jai dir­ba ne­di­de­liais krū­viais. Rug­sė­jo pir­mą­ją žmo­na iš mo­kyk­los grį­žo su gė­lė­mis. O jis – be­dar­bis.

Pra­si­dė­jus moks­lo me­tams, ga­vo ke­le­tą pa­mo­kų Kra­žiuo­se. Dir­bo vie­ną die­ną per sa­vai­tę. Pas­kui mo­ky­to­ja išė­jo dek­re­ti­nių ato­sto­gų – pa­mo­kų šiek tiek pa­dau­gė­jo. Krū­vis su­til­po į dvi – tris die­nas.

Nuo skur­do iš­gel­bė­jo Kel­mės pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Ty­tu­vė­nų sky­rius. Pa­siū­lė dirb­ti bend­ra­bu­čio auk­lė­to­ju. Ten taip pat ra­do ni­šą sa­vo kū­ry­bin­gu­mui. Bend­ra­bu­ty­je vyk­da­vo daug ren­gi­nių, bu­vo su­kur­tas net bend­ra­bu­tie­čių him­nas.

Pen­ke­rius me­tus bu­vęs di­rek­to­rius tu­rė­jo blaš­ky­tis po įvai­rias mo­kyk­las. Va­žia­vo ten, kur bu­vo is­to­ri­jos pa­mo­kų. Nors bu­vo bai­gęs va­do­vų kur­sus, ti­kė­jo­si gau­ti dar­bo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je, ta­čiau nu­spręs­ta tau­py­ti lė­šas ir nau­jo žmo­gaus ne­priim­ti.

Tik 2015 me­tais, kai Šed­ba­rų dau­gia­funk­cio cent­ro di­rek­to­rė ga­vo ki­tą dar­bą, bu­vo skelb­tas kon­kur­sas. Jį lai­mė­jo.

„Da­bar vėl jau­čiuo­si rei­ka­lin­gas, – sa­ko di­rek­to­rius. – Dar­že­ly­je 22 vai­kai, mo­kyk­lo­je – 15, prieš­mo­kyk­li­nu­kų – pen­ki. Tė­vai jau ne­ša pra­šy­mus ki­tiems me­tams. Ka­žin ar už­teks vie­tos dar­že­ly­je?“

Di­rek­to­rius Šed­ba­ruo­se jau­čia­si sa­vas. Vi­sai ne­to­li bu­vo Ra­mo­niš­kio pa­grin­di­nė mo­kyk­la, ku­riai va­do­va­vo. Šed­ba­ruo­se gy­ve­na daug jo bu­vu­sių mo­ki­nių. Kai ku­rie ir dir­ba Dau­gia­funk­cia­me cent­re.

Po­nas Ra­mū­nas pri­pa­žįs­ta, jog vy­rui dirb­ti su ma­žais vai­kais rei­kia ypa­tin­gos kant­ry­bės. Gal to­dėl pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jų ir dar­že­lio auk­lė­to­jų vy­rų be­veik nė­ra.

Apsk­ri­tai mo­kyk­lo­se mo­ky­to­jus vy­rus ga­li­ma ant ran­kos pirš­tų su­skai­čiuo­ti. Ta­čiau, R. Sa­daus­ko įsi­ti­ki­ni­mu, jų tu­rė­tų bū­ti bent treč­da­lis. Mo­kyk­lo­se vy­rau­tų vi­sai ki­to­kia at­mos­fe­ra. Mo­ki­niams rei­kia vy­riš­ku­mo pa­vyz­džio. Bū­tų ki­ta draus­mė. Šiuo me­tu jau ir va­do­vau­ja mo­kyk­loms be­veik vie­nos mo­te­rys.

„Nė­ra mo­ty­va­ci­jos, – apie vai­ki­nus, ne­si­ren­kan­čius mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos, sako di­rek­to­rius. – Jau­nas mo­ky­to­jas, dar ne­spė­jęs nu­si­pel­ny­ti var­do, už visą krū­vį į ran­kas gau­na apie 500 eu­rų, me­to­di­nin­kas – apie 700 eu­rų. Ug­dy­mo įstai­gų di­rek­to­rių ro­ta­ci­ja dar la­biau at­bai­dys nuo pe­da­go­go dar­bo.“

Ta­čiau pa­ts di­rek­to­rius sa­ko ne­si­gai­lįs dėl sa­vo pa­si­rin­ki­mo. Jei­gu bū­tų ga­li­ma pa­kar­to­ti gy­ve­ni­mą, vėl rink­tų­si mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bę.

Au­to­rės nuo­tr.

Šed­ba­rų dau­gia­funk­cio cent­ro di­rek­to­rius Ra­mū­nas Sa­daus­kas sa­ko, jog dirb­ti su ma­žais vai­kais rei­kia la­bai daug kant­ry­bės.

Šed­ba­rai – vie­nin­te­lis Kel­mės ra­jo­no kai­mas, ku­ria­me bu­vo iš­sau­go­tas vai­kų dar­že­lis. Už­da­rius Ra­mo­niš­kio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, į dar­že­lio pa­sta­tą per­kel­ta pra­di­nė mo­kyk­la ir įkur­tas dau­gia­funk­cis cent­ras. Jam šiuo me­tu va­do­vau­ja bu­vęs Ra­mo­niš­kio pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Ra­mū­nas Sa­daus­kas.