Dėvėtų drabužių verslas: vieniems paguoda, kitiems kliuvinys

Dė­vė­tų dra­bu­žių vers­las: vie­niems pa­guo­da, ki­tiems kliu­vi­nys

Nė­ra Lie­tu­vo­je mies­te­lio, ku­ria­me ne­bū­tų pre­kiau­ja­ma dė­vė­tais dra­bu­žiais, at­vež­tais iš Va­ka­rų ša­lių. Ni­šą vers­lui čia ran­da ir už­sie­ny­je ren­kan­tys iš­me­ta­mus ar ati­duo­da­mus dra­bu­žius, ir ve­žan­tys tą teks­ti­lę to­no­mis į Lie­tu­vą, ir iš jų per­kan­tys, rū­šiuo­jan­tys bei mies­te­lių aikš­tė­se įren­gian­tys sa­vo­tiš­kus „uni­ver­ma­gus“, ku­rie, tur­tin­ges­nių­jų nuo­mo­ne, Lie­tu­vai da­ro gė­dą.

Nau­dos tu­ri ir pir­kė­jai, kar­tais gau­nan­tys apy­nau­jį daik­tą už ke­lis eu­rus. Nau­jo to­kios ko­ky­bės dra­bu­žio neį­pirk­tų. Be to, kai­muo­se dra­bu­žių par­duo­tu­vių nė­ra. O į mies­tus šian­dien ne kiek­vie­nas kai­mo žmo­gus ga­li sau leis­ti nu­va­žiuo­ti.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ma­dos na­mai mies­te­lio aikš­tė­je

Po­pie­tė Šau­kė­nų mies­te­lio tur­gaus aikš­tė­je. Čia sto­vi pre­ky­bi­nė pa­la­pi­nė. Jo­je tvar­kin­gai su­ka­bin­ti dė­vė­ti, bet dar ge­ri dra­bu­žiai. Ša­lia pa­la­pi­nės – sta­lai. Ant jų – įvai­riau­si nau­do­ti reik­me­nys, bui­čiai rei­ka­lin­gos smulk­me­nos.

Pre­kiau­to­ja jau ren­ka­si daik­tus, po tru­pu­tį ne­ša į au­to­mo­bi­lį. Žvilg­čio­ja į dan­gų. Atei­na lie­tus. Rei­kia pa­sku­bė­ti. Rū­bai ir daik­tai su­šlaps.

Vers­li­nin­kė at­va­žia­vo iš Kur­šė­nų. Ten daž­niau­sia ir pre­kiau­ja. Bet kar­kar­tė­mis pa­su­ka ir į ap­skri­ties kai­mus ar mies­te­lius. Jų gy­ven­to­jai pra­šo, kad at­vež­tų rū­bų, ypač tuo me­tu, kai gau­na pen­si­jas, al­gas, pi­ni­gus už pie­ną ar pa­šal­pas.

Ypač tai ak­tua­lu da­bar. Ar­tė­ja rug­sė­jo pir­mo­ji. Rei­kia pa­ruoš­ti vai­kus į mo­kyk­lą. Per­ka da­lį nau­jų, da­lį dė­vė­tų dra­bu­žių.

„Mais­to Šau­kė­nuo­se dar ga­li nu­si­pirk­ti. Yra par­duo­tu­vių. O apa­vas ir dra­bu­žiai iš čia, – į pa­la­pi­nę mos­te­li ran­ka pa­gy­ve­nu­si šau­kė­niš­kė. – Ne­tu­riu nei jė­gų, nei pi­ni­gų kur nors į Šiau­lius ar Kel­mę va­ži­nė­ti. Ir su­si­sie­ki­mas – ne­ per­ ge­riau­sias. Pa­si­lik­tum nuo au­to­bu­so ir ku­kuok Šiau­liuo­se per nak­tį.“

Tuo tar­pu pre­kiau­to­ja dė­vė­tais dra­bu­žiais – pik­to­ka ir pa­var­gu­si. At­va­žia­vo į Šau­kė­nus pu­sė pen­kių. Kol su­sta­tė pa­la­pi­nę, iš­tie­sė sta­lus, pa­ka­bi­no rū­bus ir iš­si­dė­lio­jo daik­tus atė­jo aš­tuo­nios. To­kiu me­tu žmo­nės pa­šė­rę gy­vu­lius, pa­mel­žę kar­ves, sku­ba į mies­te­lį. Pats pir­ki­mas iki vi­dur­die­nio. Pas­kui ko­kį eu­rą ki­še­nė­je dar tu­rin­tys žmo­nės vėl sku­ba na­mo. Lai­kas vir­ti pie­tus, šer­ti gy­vu­lius. Į mies­te­lį to­kiu me­tu ne­la­bai kas iš­si­ruo­šia.

Pre­ky­ba trun­ka apie ke­tu­rias va­lan­das. Pas­kui vėl po­rą va­lan­dų rei­kia skir­ti pa­la­pi­nių ir sta­lų išar­dy­mui, rū­bų ir daik­tų su­kro­vi­mui į au­to­mo­bi­lį. Pa­si­ruo­ši­mui prek­iau­ti ir iš­si­kraus­ty­mui pre­kiau­to­ja su­gaiš­ta dau­giau lai­ko ne­gu pre­kiau­da­ma.

Smul­kių­jų vers­li­nin­kų so­tieji ne­sup­ran­ta

Kaip se­kė­si pre­ky­ba? Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, jog šį tą nu­pir­ko. Bet la­bai pa­si­gir­ti ne­ga­li. Vie­nas pa­ka­bas – tuš­čias. Kaž­kas nu­gvel­bė megz­tu­ką. „Vi­si no­ri ge­ro, ko­ky­biš­ko, ma­din­go ir pi­gaus dra­bu­žio, – pa­sa­ko­ja apie sa­vo vers­lą. – O mes per­ka­me ka­tę mai­še. Sa­vo­tiš­ka lo­te­ri­ja. Mai­šus pa­sve­ria, ne­ga­li ma­ty­ti, kas juo­se yra. Par­si­ve­ži, ati­da­rai, kar­tais be­veik vi­są to mai­šo tu­ri­nį tu­ri iš­mes­ti į kon­tei­ne­rį. Bū­na net šla­pi, su­pu­vę, pa­smir­dę. Ma­nau, kad kas nors tu­rė­tų kont­ro­liuo­ti tuos dra­bu­žių ve­žė­jus. Ne aš vie­na skun­džiuo­si. Dau­ge­lis ne už­dir­ba, o pa­ti­ria nuo­sto­lį to­kius sku­du­rus nu­si­pir­kę.“

Par­va­žia­vu­si na­mo, tre­čią ry­to kė­lu­si, pre­kiau­to­ja dar neis il­sė­tis. Tu­rės pa­pil­dy­ti pre­kių asor­ti­men­tą. O tai reiš­kia, jog pri­va­lės su­tvar­ky­ti dar bent ke­lio­li­ka dra­bu­žių. Ji kai ku­riuos rū­bus iš­skal­bia, iš­ly­gi­na, nu­ren­ka pū­kus ir ap­si­vė­li­mus. Pa­ge­ri­na pre­ki­nę iš­vaiz­dą.

Mo­te­ris ma­no, jog sa­vo klien­tą rei­kia gerb­ti. Jei­gu jis per­ka dė­vė­tą daik­tą, dar ne­reiš­kia, kad yra deg­ra­dan­tas. To­dėl siū­lo tik ko­ky­biš­kus dra­bu­žius.

Sa­vo var­do ir pa­var­dės ne­no­rė­ju­si vie­šin­ti kur­šė­niš­kė ma­to ir dar vie­ną su mo­kes­čiais su­si­ju­sią pro­ble­mą. Pa­vyz­džiui, ji no­ri pre­kiau­ti Ber­žė­nuo­se ar ki­ta­me se­niū­ni­jos kai­me. Ta­čiau tai die­nai pri­va­lo gau­ti lei­di­mą. Tai­gi, anks­ti ry­tą iš­si­dė­lio­ju­si pre­kes ir su­lau­ku­si, kol pra­dės dirb­ti įstai­gos, tu­ri va­žiuo­ti į se­niū­ni­jos cent­rą, kar­tais net ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų. Ten su­mo­ka už pre­ky­bos vie­tą ir gau­na lei­di­mą.

„Pa­la­pi­nę pri­žiū­rė­ti tuo­met pra­šau sve­ti­mų žmo­nių. Be to, tos die­nos iš­lai­dos dar pa­di­dė­ja, nes su­nau­do­ju dau­giau de­ga­lų. Mo­kes­čiai ir taip di­de­li. Per tris­de­šimt eu­rų kai­nuo­ja vers­lo liu­di­ji­mas, dar 34 eu­rai li­go­nių ka­sai, mo­kes­čiai „Sod­rai“. Per mė­ne­sį išei­na dau­giau kaip šim­tas eu­rų. O su­pre­kiau­ti tiek nė­ra pa­pras­ta. Jei­gu lie­ka mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas, tai la­bai ge­rai. Bet kaip sun­kiai rei­kia dirb­ti, kad tą mi­ni­mu­mą už­dirb­tum! O jei­gu ly­ja, snin­ga ar la­bai vė­juo­tas oras, po ke­le­tą die­nų ne­ga­li pre­kiau­ti, o mo­kes­čių skait­liu­kas vis­tiek su­ka­si“, – sa­vo gy­ve­ni­mo arit­me­ti­ką dės­to mo­te­ris.

Aukš­tą­jį tech­no­lo­gės iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti vers­li­nin­kė pa­sa­ko­ja, jog vos at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę ne­te­ko dar­bo. Iš­ban­dė vis­ką, ne­tgi emig­ran­tės duo­ną, te­ko nau­do­tis ir dir­ban­čių vai­kų pa­gal­ba. Vi­so­kių die­nų bu­vo. Bu­vo at­si­sa­kiu­si ir dė­vė­tų dra­bu­žių vers­lo. Pas­kui vėl ėmė­si, bet da­ry­da­vo per­trau­kas.

„Esu Tė­vy­nė­je, tu­riu už­siė­mi­mą. Ma­no pi­ni­gai čia cir­ku­liuo­ja“, – ne­ran­da ge­res­nės išei­ties pre­kiau­to­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

Pa­si­ruoš­ti pre­ky­bai ir, ją bai­gus, iš­si­kraus­ty­ti rei­kia bent ke­tu­rių va­lan­dų.