Naujausios
Darna prailgino gyvenimą
Užventiškis Antanas Purauskas neseniai sulaukė 90 metų. Pasveikino plati giminė. Į devintą dešimtį įkopusi jo žmona Jadvyga suorganizavo giminei vaišes. 53 metus Purauskai gyvena kartu. „Kuo tolyn, tuo malonyn, – apie savo vyrą sako Jadvyga. – Galėtume gyventi kartu dar šimtą metų.“
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Į Užventį sutikti saulėlydžio
Į Užventį Jadvyga ir Antanas Purauskai atsikėlė prieš 24 metus, kai išėjo užtarnauto poilsio. Gyveno atokiame vienkiemyje Mažeikių rajone. Giminės pradėjo protinti. Kaip gyvens likę visai vieni. Nei autobuso, nei parduotuvės. O jėgos senka.
Jadvygos sesuo gyveno Užventyje. Surado parduodamą namelį, padėjo persikraustyti. „Džiaugiamės čia patekę. Yra parduotuvė ir poliklinika. Ten irgi gerai gyvenom – rodos tik dangaus bereikėjo. Kaimynas už kaimyną galvą guldė. Buvom kaip broliai ir seserys. Nesipykstam su kaimynais ir čia. Bet senatvėje naujų draugų sunku berasti.“
Sunkų darbą primena medaliai
Nuo vaikystės Antanas Purauskas išėjo gyventi pas bevaikį dėdę į Mažeikių rajoną. Dirbo dėdės ūkelyje. Į mokslus niekas neleido. Po dėdės mirties pats liko to ūkelio šeimininkas. Ten su Jadvyga ir gyveno, kol atsikėlė į Užventį.
Abu visą gyvenimą sunkiai dirbo. Jis – bemokslis. Jadvyga irgi tik tris skyrius baigė. „Tėvelis svajojo visus vaikus išleisti į mokslą. O užėjo rusai – mano mokslą suvalgė. Viską atėmė: sėklą, žemę, padargus, gyvulius. Paliko vieną karvelę – ir verskis kaip nori. O augome šeši vaikai. Pašalpų tada niekas nemokėjo. Kas dar galvą turėjo, galėjo išprotėti, kad taip viską iki mažiausio trupinio atėmė. Tik džiaugėmės, kad dar į Sibirą neišvežė. Bet matydama, kaip kitus skriaudžia, naktimis negalėdavau užmigti. Taip ir likau padėti mamai mažesniųjų vaikų auginti. Pati vyriausia buvau.“
Visą gyvenimą ir Antanas, ir Jadvyga dirbo kolūkyje. Kapstęsi „valug valdžios, valug viršininko“. Antanas nemažą laiko tarpą dirbo lentpjūvėse, fermose. „Darbas – iš jėgos. Kartais per dieną reikėdavo po keturias tonas pašarų vienam sutampyti.“ Bet viršininkams, pasak Jadvygos, jos vyras įtiko. Mat, dirbo nuo širdies, girtas nesivoliodavo. Apdovanotas daugybe garbės raštų ir medalių.
Nebuvo dėl ko pyktis
„Apsivedėm. Tėvelis davė lovą, staliuką , kėdelę, karvę. Paskui dirbom, žiūrėjom, kad patys viską, ko reikia nusipirktumėm,“ – mena Jadvyga.
Gyveno taupiai, tvarkingai. Užventyje nusipirkę medinį namelį apmūrijo, susiremontavo.
Tačiau didžiausias šeimos turtas, pasak Purauskų, darna. Paklausti, ar nenusibodo daugiau kaip pusšimtį metų diena iš dienos būti kartu, Antanas ir Jadvyga sako: „Kuo tolyn, tuo malonyn. Galėtume ir dar šimtą metų kartu gyventi. Kur geriau berasi? Kai vienas apvirstam, kitas pakelia.“
Ir anksčiau pyktis nebūdavę dėl ko. „Vyras vyro vietoj, žmona – žmonos. Antanas negerdavo, nepareidavo „klišas“. Aš irgi visada bulvienės išvirdavau, kad pilvas nekauktų,“ – juokauja Jadvyga.
Moteris sako niekada nemačiusi pykstantis ir savo tėvelių. Tėvukas buvęs tylus, ramus, taikus. Tokio gyvenimo pavyzdžio laikėsi ir savo šeimoje.
Lietuva – tik šešėlis
Visą gyvenimą sunkiai dirbę Purauskai užsidirbo po šešis šimtus litų pensijos. Kol turėjo jėgų, laikė gyvulių, kad prisidurtų prie kuklių pajamų. Dabar tenka gyventi vien iš pensijos. „Turi užtekti, – nenusimena Jadvyga. – Reikia gyventi taip, kad užtektų. Antai valdininkai gaudami ir po devynis tūkstančius šaukia, kad neišsilaiko.“
Daug kas Jadvygai ir Antanui nepatinka šiandieninėje Lietuvoj. O ypač tai, kad bedarbiams „algą moka“. „Darbo yr. Tik darbininkų nėr, – apgailestauja Jadvyga. – Prie ruso buvo ežios nuravėtos. Žmogus už rublį per dieną dirbdavo. O dabar laukai prižėlę, susivėlę. Įprato gyventi iš pašalpų ir vagysčių. Kas ta Lietuva bepaliko? Tik parašytas žodis. Tik šešėlis.“
Autorės nuotr.
DARNA: Jadvyga ir Antanas Purauskai, kartu išgyvenę 53 metus, sako, jog drauge būti galėtų dar šimtą metų.
DOVANA: Giminaitė audėja Antanui devyniasdešimtmečio proga padovanojo austus linkėjimus.