Naujausios
Darbas pas ūkininką padeda išlaikyti savą ūkelį
Kelmės rajono Vaiguvos seniūnijos Pikelių kaime gyvenantys Birutė ir Gintautas Andruliai turi 20 hektarų ūkelį. Bet abu pluša ne tik ūkyje. Birutė važinėja į Kelmė, ten darbuojasi siuvykloje, Gintautas dirba pas ūkininką. Papildo šeimos biudžetą ir pasiskolina technikos įdirbti savą žemę.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Gyvulius laiko svetimuose tvartuose
Pikelių kaimelis. Vedinas dviračiu praeina jaunas vaikinas. Vienos sodybos kieme šmėsčioja vyro siluetas. Pakely, atsirėmę į seno tvarto sieną, šnekučiuojasi du draugai.
Povilas jau gyvena kitame kaime. Savo namus Pikeliuose pardavė. Tik trumpam užklydo. Juokauja su senu draugu Gintautu Andruliu. Tvirto sudėjimo, plaukus į ilgą kaselę susirišęs Gintautas džiaugiasi sutikęs pažįstamą. Gyvenimas Pikeliuose – nuobodokas. Vis ta pati rutina.
Sename kaimynų tvarte Gintautas laiko gyvulius. Savuose ūkiniuose pastatuose ankštoka. Kol sodybos nenupirko, artimieji leido laikyti.
Taip daro ir kiti ūkiškai dar gyvenantys Pikelių kaimo žmonės. Naujų pastatų nėra iš ko statyti. Ūkeliai irgi smulkūs. Plėsti žemės plotus nėra iš ko.
Gintautas sako, jog ir jo šeima neišgalėtų mokėti po 6 tūkstančius litų už hektarą žemės. Todėl nesiplečia. Apsiribojo 20 hektarų ūkeliu. Ir iš tų hektarų ne visi savi. Dalis nuomojamų.
Tiek žemės užtenka išmaitinti 15 galvijų. Devynios iš jų melžiamos karvės. Pieną Andrulių šeima parduoda Vilkyškių pieninei. Paima iš namų.
Algos ir natūrinis ūkelis padeda išgyventi
Paklaustas, ar patenkintas pieno kaina, Gintautas tikina dorai ir nežinąs, kiek už kilogramą moka. „Buhalteriją tvarko mamytė, – taip gražiai pusamžis vyras vadina savo žmoną. – Aš čia atėjau į užkurius. Mano tėviškė Norkių kaime.“
Gintautas pasakoja baigęs vidurinę mokyklą, tarnavęs armijoje, Vokietijoje. 1990 metais dar buvęs kareivis, matė, kaip griovė Berlyno sieną.
Grįžęs iš armijos dirbo kolūkio fermoje. O kai išsiardė kolūkis, kibosi į žemę. Tik iš nedidelio ūkelio labai neprasigyvensi. „Esu pusiau kumetis, – vėl plačiai šypsosi vyras. – Dirbu savo ūkyje ir einu kaip mechanizatorius padėti stambesniam ūkininkui.“
Pasak Gintauto, ūkininkas jį įdarbina, moka draudimus. Dar algos šiek tiek gauna. Savo žemę įdirba ūkininko paskolinta technika. Alga nedidelė, bet ir darbo nedaug. Juk nemokės ūkininkas, jei nėra darbo. Kaimo žmogui labai svarbu draudimai. Jei nedirbtų, privalomąjį sveikatos draudimą turėtų mokėti pats.
Kol buvo bedarbių sąrašuose, privalomojo sveikatos draudimo nereikėjo mokėti. Dabar tų, kurie turi žemės, bedarbiais niekas nelaiko.
„Ir techniką „užsidirbti“ gerai, – sako Gintautas. – Nevaliočiau samdyti. Juk prie ūkio visur pinigų reikia. Susirgo gyvulys, veterinaras be 50 ar 100 litų nevažiuoja. Be to, gyvulius reikia šerti. Nemažai kainuoja sušienavimas. Ne kažkas belieka iš ūkio, kai viską suskaičiuoji. Bet reikia įvertinti ir tai, kad šeimai beveik nereikia pirkti maisto. Pieno iki soties. Darom sūrius. Anksčiau ir sviestą susimušdavom, kol turėjome kalatauką. Porą kiaulių parėžiam. Savos bulvės ir kitos daržovės. Pas kaimynus bulvienės prašyti nereikia. Vaikai kūlokiukų negraužia.“
Gintauto žmona Birutė važinėja dirbti į Kelmę. Siuvykloje uždirbtais pinigais prisiduria prie šeimos biudžeto.
Andruliai augina du vaikus. Dukra jau dvyliktokė. Sūnus vienuoliktokas. Vaikai nenori likti kaime. Per daug ramybės. Ir žemės dar ir vaikų ūkiams trūktų.
Autorės nuotr.
TUŠTĖJIMAS: Gintautas Andrulis sako, jog anksčiau kaimo gyventojai išpirkdavo dalį jo karvių duodamo pieno. Dabar senieji išmirė. Pusė kaimo trobų tuščios. Ūkiniai pastatai nugriauti. Dar neparduotuose ir nenugriautuose mirusiųjų tvartuose ūkininkai laiko gyvulius. O į tuščias trobas vasaroti atvažiuojantys žmonės dar kartais nori kaimiško pieno.