Dalyti pieną galima, prekiauti – ne visur

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Kad kelmiškiams svarbu nusipirkti pigesnio ir riebesnio pieno, rodo didžiulės eilės prie pieną atvežusių ūkininkų automobilio.
Po to, kai drastiškai sumažinus žaliavinio pieno kainas, ūkininkai pradėjo dalyti pieną daugiabučių kiemuose ir kitose miestų ir miestelių vietose, kai kuriems kilo mintis žaliavos iš viso neparduoti perdirbimo įmonėms. Patiems atvežant šviežią pieną į miestą ir be tarpininkų parduodant tiesiogiai gyventojams, galima uždirbti daugiau. Išlošia ir ūkininkas, gaudamas 50 centų už litrą pieno, ir gyventojas, kuriam pienas iš ūkininko atsieina dvigubai pigiau negu iš parduotuvės.
Tačiau dykai arba už auką dalinti pieną buvo leidžiama ir daugiabučių kiemuose, bet prekiauti galima tik nustatytose vietose ir gavus seniūnijos leidimą.

 

Neleido prekiauti

Į redakciją kreipėsi keletas Kelmės miesto Dvaro kvartalo gyventojų. Jie tvirtino, jog į Dvaro gatvę ūkininkai atveždavo šviežio pieno. Sustodavo prie dvaro, kuriame įsikūręs Kelmės krašto muziejus, svirno. Gyventojai atsinešdavo savo stiklainius. Į juos ūkininkai pripildavo pieno. Poreikis būdavo didžiulis. Stovėdavo eilė. Mat, gyventojams pirkti natūralų pieną atsieina dvigubai pigiau negu parduotuvėje. Penkių litrų talpa – tik trys eurai. Be to, iš tokio kiekio pieno nusistoja dar puslitris grietinėlės. Būdavę labai patogu.

Tačiau vieną dieną prie dvaro svirno atvažiavo savivaldybės atstovai ir neleido prekiauti pienu toje vietoje.

Žmonės pasipiktinę. Atlyginimai Kelmėje – maži. Nedarbo lygis – aukštas. Sukasi kas kaip išmano. Penki litrai natūralaus pieno – daugeliui didžiulė paspirtis. „Kodėl iš mūsų atimta galimybė nusipirkti net šviežio pieno tiesiai iš ūkininkų? Kas čia per nauja tvarka?“, – klausė į redakciją skambinusieji.

Patys „prisidavė“?

Kelmės rajono savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėja Vaida Kaulakienė „Šiaulių kraštui“ tvirtino, jog kur galima, kur negalima prekiauti reglamentuoja įstatymas. Vieta prie dvaro svirno yra vieša. Negalima ten daryti turgaus.

„Jeigu leisime prekiauti pienu, tuomet ten gėlėmis prekiauti norės ir gėlininkai, ir prekeiviai maistu. Kelmės mieste yra nustatytos tam tikros vietos, kur galima prekiauti. Bet reikia turėti seniūnijos leidimą ir susimokėti rinkliavos mokestį“, – sakė V. Kaulakienė.

Be to, pasak skyriaus vedėjos, pienu prekiaujantys ūkininkai „patys prisidavė“, nes apie tai, kur ir kada prekiaus pienu, skelbė Facebook tinklapyje.

„Netaikėm atsakomybės“

Savivaldybės Teisės ir personalo skyriaus specialistas Vidas Račas, atsakingas už viešąją tvarką, pripažino, jog būtent jis, gavęs pranešimą apie prekybą pienu, skaitytojų nurodytą dieną atvyko prie dvaro svirno ir supažindino ūkininką su taisyklėmis, kurių reikia laikytis.

„Ūkininkas turėjo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą, laikėsi higienos reikalavimų, – „Šiaulių kraštui“ tvirtino V. Račas. – Todėl jam netaikėme jokios atsakomybės. Tik paprašėme prekiauti tam nustatytose vietose. Be to, privalo sumokėti ir rinkliavos mokestį.“

Kelmės mieste yra keletas viešų ir keletas privačių turgaviečių. Viena iš viešųjų turgaviečių Dariaus ir Girėno gatvėje, prie „Kelmynės“ kavinės. Prekiauti šioje vietoje reikėtų gauti miesto seniūnijos leidimą ir susimokėti rinkliavos mokestį.

Seniūnijai dar priklauso ir Tytuvėnų mieste esantis turgelis. Ten prekyba galima gavus Tytuvėnų miesto seniūnijos leidimą.

Kitose Kelmės viešose prekybos vietose – Laisvės gynėjų aikštėje, prie kapinių, bažnyčios leidžiama prekiauti tik prieš religines šventes ar kitomis progomis.

Miesto centre esantis turgelis yra privatus, priklauso KOOPS prekybos centrui. Kęstučio gatvėje esantis didysis turgus – taip pat privatus. Tose turgavietėse prekiauti reikia gauti savininko leidimą ir sumokėti rinkliavos mokestį.

Kol vyko pieno dalijimo veltui arba už auką akcija, ūkininkai pieną atveždavo į daugiabučių kiemus. Tačiau prekiauti pienu daugiabučių kiemuose, pasak viešosios tvarkos specialisto, negalima. Buvo leista tik kol vyko protesto akcija.

Kiemuose leidžiama tik taip vadinama išvežiojamoji prekyba, kai gyventojas užsako prekę, pavyzdžiui bulvių, ar kitų daržovių iš ūkio, o tiekėjo automobilis jam atveža į kiemą ar net nuneša į butą.