Naujausios
KOMENTARAS
Būti laisvam reikia drąsos
Regina MUSNECKIENĖ
Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje iškovota Lietuvos Nepriklausomybė de jure jau gyvuoja pora metų ilgiau už dvidešimtojo amžiaus pradžioje, 1918 metais, atkurtąją.
Spėjo užaugti Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta, nepažinusi okupacijos, daiktų deficito, nemokanti rusų kalbos. Naujoji karta pilna krūtine kvėpuoja laisvės oru.
Bet valstybės gyvenimą kol kas tvarko vyresni, užaugę okupacijoje, įpratę turėti vyresnįjį draugą į kurio petį galėtų atsiremti.
Tik labai drąsūs žmonės išsivaduoja iš savo praeities kalėjimo. Daugelis mūsų dar tebekalime praeityje. Laisve kvėpuojame tik vienu plaučiu. Ir nesvarbu, kas esame – dori savo tautos piliečiai, iš biudžeto lovio lapnojantys valdininkai, šimtus tūkstančių išeitinių kompensacijų susižėrę europarlamentarai ar prie konteinerių besisukinėjantys bomžai. Visi nelaisvi. Bomžas lenkiasi prie konteinerio, Lietuvos pasiuntinukas Briuselyje lenkiasi didesniam didesnės šalies ponui.
Būti laisvam reikia drąsos. Nes kartais dėl laisvės tenka išeiti iš patogaus gyvenimo zonos. Būti laisvam reiškia atsakomybę. O atsakomybė kartais slegia tarsi nemaloni našta. Gal todėl mūsų laisvė de facto nesulaukė nė paauglystės amžiaus? Ištrūkę iš Rytų draugo glėbio po keleto metų glustelėjome prie Vakarų pono šono. Maža mūsų laisvė dar labiau sukuklėjo didelių šalių didelės laisvės šešėlyje.
Ar gali medis augti nuolatiniame šešėlyje? Ar gali jo lapai išsiskleisti visu gražumu ir originalumu?
A.Scheifildas knygoje „Tu ir paveldimumas“ teigia, jog iš trijų šimtų tūkstančių milijardų žmonių yra tik viena galimybė, kad gims lygiai toks pat žmogus. Vadinasi, jeigu mes turėtume tiek milijardų seserų ir brolių tik du iš jų galėtų būti identiški.
Ar ne tas pats ir su tautomis? Kiekviena jų yra vis kitokia su sava kalba, savais papročiais ir įpročiais, jos prigimčiai būdingais gabumais ir silpnybėmis. Tik būdamos visiškai savarankiškos ir nepriklausomos jos gali leisti sau gyventi pagal neiškreiptą savo prigimtį.
Dabar randasi ponų, kurie nori „pagerinti“ mūsų prigimtį, tarsi būtume kokie antrarūšiai, nemokytini, pusiau neveiksnūs. Jie nori mokyti mūsų darželinukus masturbacijos, mus – tolerancijos, kitaip negu mums įprasta auginti ir auklėti savo vaikus.
Ar tai nėra ženklai pačios sunkiausios nelaisvės formos? Juk svetimų mėgdžiojimas yra savižudybė. Jeigu jau griežiame viename orkestre, kiekvienas turėtų griežti savo instrumentu. Pačiais geriausiais aktoriais laikomi tie, kurie, kurdami vaidmenį, sugeba išlikti savimi. Juk sakoma, jog ne mes gyvename pasaulyje, o pasaulis gyvena mumyse. Tad mes kuriame pasaulį. Tai yra didžioji Savasties paslaptis.
Būdamas savimi žmogus yra laisvas. Nes jis – vienintelis toks šiame pasaulyje. Tik būdama savimi gali išlikti laisva ir tauta. Ji neturi tenkintis menkos vidutinybės, mažesnio brolio, besimaitinančio kitų išaugtomis idėjomis, vaidmeniu, o žengti į savo didybę.
Ne Rytai ir ne Vakarai – tautos kelionės kryptis. Turime eiti į save, atgaivinti visa, ką iš mūsų savasties sunaikino okupacija. Ir neleisti niekam iš šalies griauti tradicinių vertybių, kurios stiprina mūsų dvasią, kurių syvais gyva tauta.
Deja, kartais atrodo, jog valstybės gyvenimo vadžios ne mūsų rankose. Mintis apie pasaulio tobulinimą užgožia baimė dėl neapmokėtų sąskaitų, dėl skolų bankui, dėl to, kad galime prarasti paskutinį duonos kąsnį.
Realybė gimdo neviltį. Perša mintį, jog nieko jau nebegalime pakeisti. Svetimų ir jiems kolaboruojančių savų važnyčiojamas vežimas rieda niekieno neįgaliotų pasaulio tvarkytojų nubrėžtu maršrutu.
Patriotai, nenorintys, kad Lietuva, parduotų savo žemę su miškais, ariamomis dirvomis, vandens telkiniais ir geriamu vandeniu, kuris po pusšimčio metų gali tapti aukso vertės, surinko bedraminčių parašus. Atliko titanišką patriotinį darbą. Parodė pilietiškumą ir drąsą. O jiems jau grasinama teismais. Kaltinami klastojimu. Gal dar bus ir teisiami?
Įprasta schema. Patriotizmas perkrikštijamas klastojimu. Patelkiamos Lietuvos išlaikomos, bet faktiškai lietuvių pavergimui tarnaujančios jėgos struktūros. „Ar Lietuvos prokurorai ir teisėjai priklauso istorijai, ar istorija priklauso jiems?“ – klausia pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupės nariai.
Logiškas klausimas. Tik visą skaudžią jo prasmę, matyt, suprasime tuomet, kai iš užsieniečių pirksime iš savo žemės gelmių išgautą vandenį, valgysime Lietuvoje, bet užsieniečių laukuose užaugintą duoną, negalėsime prieiti prie parduotų savo upių ir ežerų, įkišti nosies į mišką, nes jis priklausys kokiam švedui ar danui.
Europos kaip federalinės supervalstybės siekiams besipriešinantys Lietuvos intelektualai ir visuomenės veikėjai ketina surengti konferenciją „Kur eini, Lietuva?“
Paprastas, bet labai neaiškus klausimas. Turime žinoti, kur einame. Tik tada suprasime, kad jau atėjome.
Kartais privalome turėti drąsos apsisukti ir sugrįžti, nors nuėjome ilgą kelią. Ir bendrakeleiviui pasakyti: „Mums – ne pakeliui.“
Gal tai ir bus tas tikrasis laisvės skonis, kurio ilgėjomės daugelį metų?