Bulavėnų linksmuolis – iš muzikantų ir mokytojų dinastijos

Bu­la­vė­nų links­muo­lis – iš mu­zi­kan­tų ir mo­ky­to­jų di­nas­ti­jos

„Kam tų tur­tų? Svar­bu, kad pra­gy­ve­ni,“ – įsi­ti­ki­nęs Bu­la­vė­nų kai­mo sen­buvis 83 me­tų Al­fon­sas Šim­ke­vi­čius. Dar­bas ir mu­zi­ka, įkve­pian­tys op­ti­miz­mo, jam pa­dė­jo įveik­ti vi­sas gy­ve­ni­mo ne­gan­das.

Prieš še­šio­li­ka me­tų li­kęs naš­lys su­ge­bė­jo gy­ven­ti ir vie­nas. Lai­kė ke­lio­li­ka kar­vių. Iš Si­bi­ro par­si­ve­žė trem­ti­nį gi­mi­nai­tį. Pa­leng­vi­no jam se­nat­vę pri­žiū­rė­da­mas.

Ir gi­mi­nai­čiui iš­ke­lia­vus Am­ži­ny­bėn, Al­fon­sas ne­pa­lū­žo. Lai­ko gy­vu­lių, spau­džia sū­rius ir per daug ne­si­krem­ta, jei su­tar­tą die­ną neat­va­žiuo­ja au­to­par­duo­tu­vė. Mai­ti­na sa­vas ūke­lis.

O sie­lą pra­links­mi­na už­trauk­da­mas dai­ną ar nuė­jęs pa­gie­do­ti į Ly­du­vė­nų baž­ny­čios cho­rą.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Du ka­rai, du gais­rai

Nuo gi­mi­mo vi­sus aš­tuo­nis sa­vo gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čius Al­fon­sas Šim­kev­ičius gy­ve­na Bu­la­vė­nuo­se. To­je pa­čio­je vie­to­je, kur gy­ve­no jo se­ne­lis ir tė­vai. Tik na­mas – ki­tas. Per pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą jo se­ne­lio na­mus su­de­gi­no trauk­da­mie­si vo­kie­čiai. Lieps­no­jo vi­so kai­mo so­dy­bų šiau­di­niai sto­gai. Se­ne­lis kad neuž­si­deg­tų na­mai su­lais­tė sto­gą van­de­niu. Ta­čiau vo­kie­čiai, pa­ma­tę, kad jų tro­ba iš­li­ko, su­grį­žo ir pa­de­gė dar kar­tą.

Tė­vas ir Al­fon­so bro­liai at­sta­tė na­mus. Al­fon­so tė­vas bu­vo iš­vy­kęs už­dar­biau­ti į Ame­ri­ką. Sug­rį­žęs iš­te­ki­no ir da­vė krai­čius trims se­se­rims, ati­da­vė da­lis bro­liams. O pa­ts li­ko sa­vo tė­vų so­dy­bo­je.

Iš Ame­ri­kos jis grį­žo jau ke­tu­rias­de­šimt­me­tis. Ve­dė dar nė aš­tuo­nio­li­kos ne­tu­rė­ju­sią mer­gai­tę ir su ja su­si­lau­kė de­šim­ties vai­kų. „Aš esu pa­gran­du­kas,“ – juo­kia­si po­nas Al­fon­sas.

Ta­čiau ne­tru­kus pri­si­me­na Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro bai­sy­bes. Vo­kie­čiai vėl su­de­gi­no at­sta­ty­tus na­mus. Ne tik tro­bą, bet ir jau­ją bei kiau­li­nin­ką. Li­ko gau­si šei­my­na pli­ka ba­sa. Nuo skar­la­ti­nos mi­rė ke­li ma­ži vai­kai.

Te­ko vis­ką pa­kel­ti, vėl iš nau­jo lip­dy­ti na­mus. Nau­jai su­lip­dy­tuo­se na­muo­se pa­gran­du­kas Al­fon­sas ir li­ko. Vy­res­nie­ji bro­liai ir se­se­rys išė­jo, su­kū­rė sa­vo gy­ve­ni­mus.

Iš Bu­la­vė­nų Al­fon­sas bu­vo iš­vy­kęs tik tuo­met, kai tar­na­vo ar­mi­jo­je Uk­rai­no­je.

Na­mai – ir bib­lio­te­ka, ir re­pe­ti­ci­jų sa­lė

Į sa­vo tė­vų na­mus Al­fon­sas Šim­ke­vi­čius par­si­ve­dė ir žmo­ną Ta­ma­rą. Links­mas, lie­žu­vin­gas vy­ras su­ge­bė­jo už­ka­riau­ti mo­ky­to­jos šir­dį, nors pa­ts bu­vo ne­di­de­lio moks­lo. Ta­čiau ve­dęs ir pa­ts „tem­pė­si“ iki žmo­nos. Bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ga­vo bri­ga­di­nin­ko, pa­skui – ūk­ve­džio dar­bo. O nuo 1974 –ųjų iki 1990 –ųjų me­tų dir­bo bib­lio­te­ki­nin­ku. Šim­ke­vi­čių na­mai bu­vo ta­pę Bu­la­vė­nų bib­lio­te­ka.

Ne tik bib­lio­te­ka. Čia kai­mo žmo­nės suei­da­vo re­pe­tuo­ti. „Vi­są Že­mai­tės kū­ry­bą su­vai­di­no­me, – me­na po­nas Al­fon­sas. – Ro­dė­me spek­tak­lius ne tik sa­vo kai­me. Va­žiuo­da­vo­me ir į „gast­ro­les“. Tuo me­tu „Du­by­sos“ gi­ri­nin­ki­jo­je dir­bo dai­ni­nin­kas Ed­mun­das Da­ma­še­vi­čius. Bu­vo su­bū­ręs mu­zi­kan­tų ir dai­ni­nin­kų. Na­mai skam­bė­da­vo daž­ną sa­vai­tės die­ną. At­si­me­nu, į ap­žiū­rą Kau­ne va­žia­vo­me net dviem au­to­bu­sais.“

Iš mu­zi­ka­lios šei­mos ki­lu­siam Al­fon­sui toks gy­ve­ni­mo bū­das bu­vo at­gai­va. Jo bro­liai bu­vo mu­zi­kan­tai. Vie­nas grie­žė smui­ku, ki­tas gro­jo bo­su, tre­čias – ban­do­ni­ja.

„Ir aš su bo­zu pa­brūz­gin­da­vau, – me­na Al­fon­sas. – Bro­lis Juo­zas iš vi­so be mu­zi­kos ne­ga­lė­jo gy­ven­ti. Sa­vo vai­kams nu­pir­ko akor­deo­nus, vi­si drau­ge mu­zi­kuo­da­vo. Bro­lis Vla­das, dir­bęs mo­ky­to­ju, išė­jęs į pen­si­ją, ei­da­vo gie­do­ti į pa­gra­bus.“

Dar ir da­bar, kai Bu­la­vė­nuo­se kaip et­nog­ra­fi­nia­me kai­me ren­gia­mos Už­ga­vė­nės, šven­tės pa­bai­ga vyks­ta Al­fon­so Šim­ke­vi­čiaus na­muo­se. Links­muo­lis šok­di­na per­si­ren­gė­les. Ne­pa­sa­ky­si, kad jam jau 83 me­tai.

Iš vie­no kai­mo de­vy­ni nau­jo­kai

Al­fon­sas Šim­kev­ičius me­na, jog jo jau­nys­tė­je Bu­la­vė­nai bu­vo gy­vas kai­mas. Kai­me­lio pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je mo­kė­si apie 40 mo­ki­nių ir jų vis dau­gė­jo. Bu­vo svars­to­ma, ar neį­kur­ti sep­tyn­me­tę mo­kyk­lą.

„Kai ėjau į ar­mi­ją, vien iš Bu­la­vė­nų bu­vo­me de­vy­ni nau­jo­kai, – pri­si­me­na po­nas Al­fon­sas. – Tuo­met nė ne­pa­gal­vo­jo­me, jog ateis toks lai­kas, kai Bu­la­vė­nuo­se ne­bus net par­duo­tu­vės. Ant­ra­die­niais at­va­žiuo­ja au­to­par­duo­tu­vė iš Ra­sei­nių. Bet šian­dien ant­ra­die­nis, o par­duo­tu­vės ne­bu­vo. Man tai nie­ko. Pa­val­gy­siu sū­rio. Tu­riu su­spau­dęs. Vis dar lai­kau kar­vę. Duo­da po tris­de­šimt lit­rų pie­no. Ap­si­rū­pi­nu pa­ts ir kai­my­nams at­lie­ka. Kol svei­ka­ta lei­džia, tu­riu už­siė­mi­mą. O ki­tiems se­nu­kams – blo­gai. Neat­va­žia­vo par­duo­tu­vė – ir sė­dėk be duo­nos.“

83 me­tų Al­fon­sas dar pa­jėg­tų lai­ky­ti ir dau­giau gy­vu­lių. Au­gin­da­vo te­ly­čai­tes ir bu­liu­kus. Bet kai pa­va­sa­rį už kar­vę ir bu­liu­ką te­ga­vo tik 190 eu­rų, nu­spren­dė, jog iš prin­ci­po ne­dirbs tik tam, kad kas nors jį ap­mul­kin­tų. „Kam tų tur­tų, svar­bu, kad pra­gy­ven­ti ga­li,“ – sa­ko, sa­vo gy­ve­ni­mo mi­si­ją jau at­li­kęs Bu­la­vė­nų sen­buvis.

Dvi jo duk­ros gy­ve­na Kel­mė­je, kaip ir jų ma­ma pa­si­rin­ko mo­ky­to­jos pro­fe­si­jas. Sū­nus gy­ve­na Ši­lu­vo­je, dir­ba lau­ko sce­nas nuo­mo­jan­čio­je bend­ro­vė­je.

Anū­kai iš­va­ži­nė­ję po pa­sau­lį. Vie­na anū­kė dir­ba di­zai­ne­re Ki­ni­jo­je, ki­ta gy­ve­na Lon­do­ne. Anū­kas – ka­ri­nin­kas, taip pat ke­liau­ja po pa­sau­lį. Pu­sė anū­kų dar li­kę Lie­tu­vo­je. Bet neaiš­ku, kur pa­suks ir jų gy­ve­ni­mo ke­lias.

Kar­tais va­ka­rais po­nas Al­fon­sas var­to se­nus al­bu­mus, su jau išė­ju­sių gi­mi­nai­čių ir kai­my­nų nuo­trau­ko­mis su gy­vo šur­mu­lin­go Bu­la­vė­nų kai­mo vaiz­dais. Pri­si­me­na se­ne­lio pa­sa­ko­ji­mą, jog Bu­la­vė­nų kai­mo pa­va­di­ni­mas ki­lęs nuo žo­džio „bu­lius“. Esą dva­ri­nin­kas Va­la­vi­čius kai­mo gy­ven­to­jams da­vė po rė­žį že­mės. Tie įsi­tai­sė bu­lių ir juos ga­ny­da­vo sa­vo pie­vo­se. Nuo to ir ki­lo kai­mo pa­va­di­ni­mas.

Kar­tais už­me­ta akį į tris kry­žius, tė­vų že­mė­je pa­sta­ty­tus per ka­rą neiš­gy­ve­nu­siems jų vai­kams ir dė­ko­ja Aukš­čiau­sia­jam, kad jam pa­do­va­no­jo to­kį il­gą ir gy­vy­bin­gą gy­ve­ni­mą, pri­gim­ti­nį links­mu­mą ir op­ti­miz­mą.

Iš sep­ty­nių užau­gu­sių bro­lių ir se­se­rų be­li­ko tik jis pa­gran­du­kas Al­fon­sas ir 96 me­tų se­suo.

Au­to­rės nuo­tr.

FOTOGRAFIJA: Prieš fo­tog­ra­fuo­da­ma­sis Al­fon­sas Šim­ke­vi­čius nu­sky­nė žie­dą ir su­dai­na­vo dai­ną apie bal­tą jaz­mi­ną.

VAI­DI­NI­MAS: Bu­la­vė­niš­kiai vai­di­no „Kup­ro­tą ože­lį“. Al­fon­sas Šim­ke­vi­čius sė­di prie sta­lo de­ši­nė­je.

MO­KYK­LA: Bu­la­vė­nų mo­kyk­la bu­vo įsi­kū­ru­si pri­va­čia­me na­me. Mo­ki­nių sty­giaus anuo­met ne­jaus­ta.