Naujausios
Bitininkas nuo užgimimo
Ušnėnuose (Kelmės rajonas) gyvenantis Petras Janavičius, paklaustas, kada pradėjo su bitėmis draugauti, šypsodamasis atsako: „Nuo užgimimo“.
Tiesa, pirmiausia trejų metukų Petriuką bitės buvo smarkiai sugėlusios. Bet laimingai baigęsis nuotykis nuo bitininkystės neatbaidė. Petras Janavičius iki šiolei laiko daugiau kaip dvi dešimtis bičių šeimų.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Nuo Kražių kilęs Petras Janavičius, dabar su žmona Aldona gyvenantis Ušnėnuose, bitininkauja ilgus metus.
Bet, pasak pono Petro, vaikystėje jis su bitėmis buvo labai susipykęs. P. Janavičiaus tėvai laikė apie dvidešimt bičių šeimų. Sykį, kai tėvai išvyko į turgų, gal trejų metų Petriuką sode pradėjo gelti bitės.
„Tuomet aš šiaip taip nusilaužiau didelį žabą. Kiek tik bitės prie manęs lindo, tiek aš jas su tuo žabu vanojau. Baisiai mane sugėlė, ištinau visas, savaitę nemačiau. Bet viskas sėkmingai baigėsi. Nuo to laiko bičių gėlimas manęs visiškai nebeveikia“, – šypsojosi patyręs bitininkas.
Nemalonus nuotykis bityne nuo bičių Petro Janavičiaus neatbaidė. Tėvas bitėmis rūpintis liepdavo nori-nenori, patinka-nepatinka. Tekdavo padėti per medkopius.
Bet ir polinkį prie bičių turėjo. Dar vaikystėje su broliais pasidirbdavo nedidelius aviliukus. Laukinių bičių-kamanių lizdus, rastus pievose, susirinkdavo, į savadirbius aviliukus susidėdavo ir prie namų parsinešę laikydavo.
„Sykį, rytą prabudęs, nubėgau bičių pažiūrėti. Žiūriu: aviliukai išvartyti kas kur, kerpės ir samanos išmėtytos. Paaiškėjo, jog naktį „bitininkauti“ nekviestas buvo ežys užsukęs. Tuomet pradėjome uždaromus aviliukus meistrauti“, – sakė Petras Janavičius.
Baigęs Kražių vidurinę mokyklą, būsimasis bitininkas pasirinko agronomijos-ekonomikos studijas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, įgijo žemės ūkio ekonomisto specialybę.
Padirbęs Kelmėje buhalteriu-revizoriumi, įsidarbino „Žemaitės“ kolūkyje, Ušnėnuose. Ten, pro savo namų langą, nusižiūrėjo priešais gyvenusių kaimynų Aldoną. Sukūrė šeimą.
Petro Janavičiaus tėvas sūnui jau anksčiau gyvenimo pradžiai keturias bičių šeimas su aviliais dovanojo.
„Kadangi tėvas nebelabai turėjo sveikatos bitininkauti, vėliau ir likusias biteles parsivežiau. Dalį avilių pasistačiau uošvijoje. Kai savo namus pasistačiau, biteles šalia apgyvendinau. Taip ir gyvename gražiai visi sutardami“,– sakė Petras.
Bitininkystė – didžiausias jo gyvenimo pomėgis. Biteles laikytų ir tuomet, jei jos ir visai medaus neneštų.
„Man labai įdomu, kaip jos gyvena, kaip tvarkosi. Jau turiu supratimą apie jų fiziologiją ir panašius dalykus, išmanau, kaip su bitelėmis elgtis. Įsitikinau, kad bitės būna labai piktos prieš didžiuosius karščius ar prieš lietų su perkūnija. Išėjęs į pensiją pasinaudojau galimybe ir Europos Sąjungos lėšomis 2007-aisiais baigiau bitininkystės kursus. 40 valandų mus mokė mokslininkai iš Kėdainių. Daug naujo sužinojau, pasimokiau“, – džiaugėsi Petras Janavičius.
Ušnėniškis su daugiau kaip dviejomis dešimtimis bičių šeimų priklauso ir Lietuvos bitininkų sąjungai.
Aldona Janavičienė, bitininko žmona, sakė, jog prie bičių pagelbėti vyrui neina, tik padeda medų išsukti.
Bitininkas savo bites lanko kasdien, rytą-vakarą. Aviliai, sustatyti pievelėje priešais Janavičių namus, šalia Povilo Višinskio memorialinio muziejaus, ranka pasiekiami.
P. Janavičius pasakojo, jog šie metai nebuvo dosnūs medaus. Nelabai tikęs medunešiui buvo nei pavasaris, nei vasara.
„Visokių metų yra pasitaikę. Ne sykį net indų pritrūkdavome medui supilti. Būdavo, jog bičių šeima prinešdavo iki 100 litrų medaus“, – sakė bitininkas.
Autorės nuotr.
PRIPRATIMAS: Ušnėniškis Petras Janavičius, jo paties teigimu, bitininkas – nuo užgimimo, be bitelių savo gyvenimo nebeįsivaizduoja.
A. ir P. Janavičių asmeninio albumo nuotr.
RAMYBĖ: Petras Janavičius dar vaikystėje įsitikino, kad su bitelėmis reikia elgtis ramiai. Tad ir jos ramios.