Naujausios
Binkynėje poetą beprimena stogastulpis
Poeto, dramaturgo K. Binkio gyvenimo bei nesėkmingo ūkininkavimo metai Balsių dvarelyje paliko ryškų pėdsaką jo biografijoje. Deja, Pakruojo krašte laikas baigia ištrinti ženklus, bylojančius, kad čia gyveno poetas. Binkyne vadinamo dvarelio pastatai nyksta apleisti ir vieniši.
Genė JUODYTĖ
Tik poetas galėjo suprasti poetą
Buvo 1925-ųjų žiema, artėjo Kalėdos, kai Kazys Binkis leidosi kelionėn į Pakruojo kraštą, pas Lašmenpamūšio dvarelyje gyvenusį bičiulį latvių kilmės poetą ir vertėją Borisą Melngailį. Ta viešnagė poeto gyvenimą pasuko kita vaga.
Tarpukario metais garsas apie Lašmenpamūšio dvarą sklido po visą Lietuvą. Garsino Borisą Melngailį ne poeto talentas, o bohemiškas gyvenimo būdas. Tai ir buvo bene pagrindinė priežastis dėl ko čia lankėsi laikinosios sostinės dailininkai, rašytojai, teatralai.
Aistringasis bohemos gerbėjas susipažino su to meto Lietuvos menininkais dalyvaudamas keturvėjininkų judėjime. Svetingo dvaro svečiai buvo Kazys Binkis, Antanas Rimvydis, Juozas Tysliava, Stasys Santvaras, Liudas Gira, Mykolas Vaitkus, Justas Paleckis, Petras Vaičiūnas, Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Kazys Šimonis, Vincas Mykolaitis –Putinas. Užsukdavo čia ir į gimtuosius Titonius grįždamas santūrusis Juozas Paukštelis.
Karališkai priimti ir pavaišinti atvykusiuosius buvo nerašyta B. Melngailio dvaro taisyklė. Kai ką į Lašmenpamūšį atvykti masino ir čia buvusi biblioteka, kurioje buvo sukaupta nemažai grožinės literatūros vokiečių, lenkų, rusų, prancūzų, latvių ir lietuvių kalbomis.
Tą kartą K. Binkis beldėsi į Lašmenpamūšio dvaro duris, tikėdamasis bičiulio supratimo ir atjautos. Išklausyti, paguosti Binkį verkiant reikėjo: byrėjo šeimyninis gyvenimas su pirmąja meile, žmona Pranute Adomonyte, nebemieli pasidarė namai, nebedžiugino vaikai. Rodos, pati žemė slydo iš po kojų. O kas galėjo geriau suprasti poeto sielvartą, jei nei kitas poetas?
B. Melngailį K. Binkis rado besiruošiantį į svečius – į gretimą Balsių dvarelį. Bičiulio pakviestas vykti kartu, K. Binkis neatsisakė.
Netikėta pažintis Balsiuose
Tuo metu Balsiuose, motinos dvarelyje, viešėjo gražuolė Sofija Kudrevičiūtė – Nacevičienė. Prisimindama tą laikotarpį, Sofija rašė:
„Su savo pirmuoju vyru, advokatu Nacevičium, gyvenau Šiauliuose. Dukreles – Ireną ir Lijaną – buvau palikusi pas mamą Balsiuose, netoli Pakruojo. Artėjo Kalėdos ir aš išvykau aplankyti dukrelių. Prisimenu, buvo apniukusi pavakarė, kai man pranešė, jog atvažiavo svečiai – kaimynas, latvių tautybės poetas Borisas Melngailis ir Kazys Binkis.
Borisą gerai pažinojau, jis Balsiuose dažnai svečiuodavosi, o Binkio tik pavardę buvau girdėjusi.
Paėmusi lempą, nuėjau į svetainę. Manęs pasitikti pakilo du vyriškiai. Lempos šviesoje išvydau blyškų, įdvasintą, gražų Kazimiero Binkio veidą. Man jis patiko iš karto. Jaučiau, kad ir jam patikau – tarp mūsų nusitęsė nematomas, bet stiprus dvasinis ryšys, kuris tolydžio stiprėjo.
Kalbėjomės apie literatūrą. Aš buvau baigusi Oriolo gimnaziją ir gerai pažinau rusų literatūrą, labai mėgau Bloką, Jeseniną, Briusovą, tačiau iš lietuvių rašytojų žinojau tik Maironį ir Žemaitę.
Binkis kaip poetas man neegzistavo, tačiau per tą vieną vakarą aš pažinau jį – nuostabų žmogų, didelės erudicijos menininką“, – savo prisiminimuose rašė antroji Kazio Binkio žmona Sofija.
Kitą dieną vėl visi susitiko Balsiuose. Trijulė linksmai leido laiką, važinėdamasi po mišką rogutėmis. Po kelių dienų palikęs Balsius, Kazys Binkis čia sutiktos moters jau nebepajėgė užmiršti.
Santuoka dėl vaikų ir meilės
Po poros metų mirė Kazio Binkio žmona. Sunku buvo našliui su dviem mažamečiais vaikais. Guodė viltis, kad kažkur yra jį suprantanti, o gal ir mylinti širdis.
Vienas po kito skriejo laiškai Sofijai, kuriuose Binkis liejo savo ilgesį ir sielvartą. Tarp dviejų žmonių užsimezgė rimti santykiai. Palikusi dukras motinai (vyras tuo metu buvo išvykęs į Argentiną), Sofija išskubėjo į Kauną guosti mylimo žmogaus.
Nelengvas buvo gyvenimas su Binkiu moteriai, neįpratusiai prie nuolatinių nepriteklių, skolų. O ir poeto charakteris nebuvęs šilkinis. Impulsyvus, be reikalo užsiplieskiantis, pavydus. Apie tai savo prisiminimuose rašė Sofija.
„Prisimenu, kartą 1928 metų žiemą grįžome iš kažkur vėlai ir prisėdome ant suolo sodely šalia mano namo. Visur tylu, sodas apsnigtas. Kazys staiga paėmė mano vestuvinį žiedą, paskui numovė savąjį ir, nieko nesakęs, sviedė į pusnį. O žiedai buvo masyvūs, vertingi“, – apie K.Binkio būdą prisiminimuose rašė jo antroji žmona.
Kazys Binkis ir Sofija susituokė 1929-aisiais. Iš naujosios santuokos K. Binkis mėgdavo pasišaipyti, sakydamas, kad sukūrė kooperatyvą vaikams auginti. Tuo metu apylinkėse buvo plačiai žinomas poeto pašmaikštavimas: ,, Ar nematai, kaip mano vaikai ir tavo vaikai muša mūsų vaikus“. Taip sakydavęs K.Binkis savo žmonai, kai jie, grįždami namo, išgirsdavę baisų triukšmą.
O triukšmauti buvo kam. Iš pirmųjų santuokų abu turėjo po du panašaus amžiaus vaikus.
Mėgo gamtos prieglobstį
Sukūręs naują šeimą, K. Binkis ėmė dažnai buvoti Balsiuose. Traukė Mūšos ir Daugyvenės pakrantės, kur viską pasaulyje pamiršęs, su meškere rankose galėjo sėdėti nors iki sutemos. O meškerioti poetui sekėsi.
Kartą Daugyvenėje pastatė „trubicą“, o meldynuose – bučius. Laimikis buvęs fantastiškas: pripylė žuvų pilnus kibirus ir dubenis. Iš miesto atvykę draugai stebėjosi laimikiu ir negailėjo komplimentų žvejui.
Žavėjo poetą ir miškas. Ypač jį mėgo rudenį. Tokį margaspalvį, turtingą uogomis, o po medžiais, krūmais, žolių ir samanų kilimais suslėpusį grybus. Atrodo, kad nuo K. Binkio ne tik nesislėpdavo kepurėtieji miško gražuoliai, bet ir patys sulipdavo į jo pintinę.
Pasakojama, kartą prie Balsių jis su vaikais pririnko tiek baravykų, jog reikėjo arklį pakinkyti, kad parvežtų namo. Paskui su malonumu rūšiavo, kuriuos grybus marinuoti, kuriuos džiovinti.
Ūkininkauti nesisekė
Pamilęs šį kraštą, K. Binkis ryžosi naujam gyvenimui prikelti apleistą Balsių dvarelį. Tai buvo apie 1931-uosius. Gal būt jau buvo pamiršęs ūkininkavimo nesėkmes Kalnaberžėje, todėl su binkišku entuziazmu vėl pasinėrė į tolimą poezijai veiklą.
Prisipirkęs knygų žemės ūkio klausimais, studijavo agronomiją, o gavęs iš banko 40 000 litų paskolą, ėmėsi konkrečių darbų – įsigijo mašinų, pasisamdė darbininkų.
Poeto sūnus Gerardas Binkis prisimena, jog beveik merdintis senas Balsių dvaras tada staiga atgijo. Iš „Lietūkio“ buvo atgabentas „Fordo“ traktorius su kultivatoriais, vagotuvais, sėjamosiomis. Papildomai buvo nupirktos kelios poros arklių. Senas tvartas išgriautas ir pradėtos drėbti iš molio naujos sienos. Kiemas užverstas rąstais, kuriuos per dienas tašė „burliokai“, meistrai. Ištuštinus vieną kambarį, buvo pastatyti du inkubatoriai: vienas penkiems, kitas aštuoniems šimtams kiaušinių.
Sūnus atmena, kad už sodo iš lentų buvo pastatyti laikini barakai, kur po žibaline „višta“ tie viščiukai tupėdavo ir labai greitai augdavo. O palaukėj buvo liejami tikros vištidės pamatai. Penkiasdešimt hektarų žemės buvo apsodinta cukriniais runkeliais.
1932 -aisiais, K. Binkio moderniame ūkyje apsilankę J. Paleckio redaguoto žurnalo „Naujas žodis“ žurnalistai, žavėjosi tvarkingai „surikiuotais“ darbais, sužaliavusių runkelių lauku. Deja, nelemtos gamtos išdaigos pražudė K. Binkio viltis. Lietingas ruduo sutrukdė laiku nuimti derlių, o ankstyvos šalnos sustabdė darbus. Suledėję runkeliai liko laukuose. Ir vėl varžytinės...
Po nesėkmių Balsiuose užsibūti K. Binkis neketino. Kitą vasarą dvaro laukai jau skendėjo piktžolėse. Dėl jų poetas juokais kaltino kaimyną Borisą Melngailį. Anot jo, kai Melngailio usnys nužydėdavo, tai ir vėjas, kaip tik atsisukdavo iš tos pusės. Tačiau piktžolės laukuose jau bylojo, kad Balsiuose Binkis neužsibus.
K. Binkį primena stogastulpis
Nuo to laiko pasikeitė kelios žmonių kartos ir pats Balsių dvarelis, vis dar tebevadinamas Binkyne. Akyse nykstantys seni pastatai, samanoja kieme stogastulpis, statytas minint poeto gimimo šimtmetį.
Pavasarį nykstančios sodybos medžiuose tebesuokia lakštingalos, o nemindomas kiemas mirga lauko gėlių žiedais. Buvo metas, kai Balsiuose klegėdavo Mažieji poezijos pavasarėliai rajono moksleiviams. Binkynėje pastaraisiais metais tylu.
ATMINTIS: Nykstančio dvarelio praeitį primena stogastulpis, kuriame – seniai iškalta data tebeklaidina apie K.Binkio čia praleistus gyvenimo metus.
Janinos VANSAUSKIENĖS nuotr.
LEMTIS: Viešnagė Balsiuose poeto ir dramaturgo Kazio Binkio likimą pasuko kita vaga.
Nykstančioje Binkynėje poetą primena jo gimimo šimtmečiui statytas stogastulpis.
Nuotr. iš Pakruojo kultūros paveldo archyvų