Naujausios
Be kelio
Visą gyvenimą savo valstybei dirbę Kelmės rajono Tįsaičių kaimo gyventojai Elena ir Bronislovas Varanavičiai, sulaukę gilios senatvės, tapo atskirti nuo pasaulio. Kai palyja, kelias į jų sodybą – neišvažiuojamas. Kai sausa, tenka dardėti giliomis provėžomis, kuriomis vos išlaviruoja globėjo visureigis. Greitoji pagalba neprivažiuotų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kelias lyg arimas
Į redakciją kreipėsi tauragiškis Antanas Jurgilas. Jiedu su pedagoge dirbusia žmona Jadvyga globoja savo vaikų neturėjusius garbaus amžiaus giminaičius Eleną ir Bronislovą Varanavičius. Jie gyvena Pakražančio seniūnijoje, Tįsaičių kaime. Globėjai paprašė atvažiuoti pažiūrėti, kokiu keliu į ligoninę tenka vežioti neįgalius senukus, visą gyvenimą dirbusius savo šaliai.
Norint patekti į Tįsaičius, nuo Pakražančio reikia sukti į vieškelį. Nemažą kelio gabalą riedame dulkančiu vieškeliu. Tačiau vieškelis – gerovė, lyginant su tuo pievos ir pakrūmių keliuku, kuriuo keletą kilometrų tenka važiuoti į Varanavičių sodybą. Kelias lyg arimas. Bet suplūktas arimas. Gilios provėžos kaitaliojasi su išdžiuvusio molio iškyšuliais. Visureigį mėto į visas puses. Ekstremali kelionė trunka keliolika minučių. Kelio atkarpa – nelabai ilga. Tačiau važiuoti tenka ilgai ir labai atsargiai.
Taisydavo patys
Artėjant prie sodybos kelias tampa lygesnis. Mat jį, kol buvo jaunesni ir stipresni, taisydavo patys Varanavičiai. Priveždavo akmenų, pažvyruodavo. Ta kelio atkarpa iki šiol visai neblogai išsilaikė.
Tačiau dabar, būdami garbaus amžiaus ir ligoti, Varanavičiai nepajėgia taisyti kelio. Juolab, kad pati blogiausioji atkarpa – toliau nuo jų namų.
Jų globėjai įrengė senukams vidaus tualetą ir dušo kabiną, kad būtų patogiau, tačiau kelio pataisyti sako nesą finansiškai pajėgūs.
Ketinę senukus vežtis į savo namus Tauragėje. Tačiau jie prisirišę prie tų vietų, kuriose praleido visą gyvenimą. Čia gimę. Čia augę. Niekur nenorėjo važiuoti.
„Dirbau pirmūnu“
Pagaliau pasiekiame ant kalnelio pasilypėjusią sodybą. Senukams padarytas įvažiavimas vežimėliu. Tuo pasirūpino globėjai.
Veda į kambarį, kur lovose didžiąją dienas dalį praleidžia senoliai. „Dirbau pirmūnu, – suskumba apie savo gyvenimą pasakoti Bronislovas Varanavičius. – Nuo aušros iki sutemos išsėdėdavau traktoriuje. Žmona valgyti atnešdavo į laukus. Ir pati, kiek leido jėgos, plušėjo kolūkyje. Gaudavau premijų ir pagyrimo raštų. Dabar nebeturiu sveikatos. Susirgau vibracine liga. Prisimetė kitų bėdų. Nė dienos negaliu be vaistų. Kenčiu skausmus, kol nuveža į ligoninę ir parveža atgal.“
Žmona Elena įsiterpia – jai irgi skauda visi kaulai, kai krato vežant automobiliu į ligoninę. Globėjas specialiai pirko džipą, kad galėtų tuo keliu išvažiuoti. Ir džipą buvo sulaužęs, kai vieną kartą užklimpo.
Ūkis, pasak pono Bronislovo, čia buvo padaręs visai neblogą kelią. Jiedu su žmona seniūniją ir parduotuves pasiekdavę motociklu. Bet 2000 metais miškavežiai kelią išgadino. Ir niekas nebetaiso.
Į ligoninę per svetimą pievą
86 metų Bronislovą Varanavičių kas dvi savaitės tenka vežti pas gydytojus pakeisti kateterį. Gydytojai rekomenduoja vežti gulintį. Sėdint kateteris susilanksto. Be to, ligonis turi atlaikyti baisų kratymą.
Palijus molis klampina automobilį. Ne kartą yra ir visureigis užklimpęs. Kai sausa, provėžos tokios gilios, kad net visureigį mėto ir drebina. Tokiu keliu ne ligonį vežti.
Antanas Jurgilas, norėdamas, kad senolį mažiau kratytų, pasukdavęs į pievą. Bet dabar pievos savininkė paprašė jos pieva nevažinėti. Šiemet mažai žolės.
Antanas Jurgilas pasakoja kartais, kai neįmanoma išvažiuoti, paprašo kaimynų arklio. Vežimą prideda šieno maišų, senuką paramsto ir nuveža iki vieškelio. Ten persodina į savo automobilį.
Sąmata ir pacituotas įstatymas
Neapsikentęs tokios padėties Antanas Jurgilas kreipėsi į Pakražančio seniūną Alfonsą Sakalauską. Šis tvirtino neturįs tiek lėšų, kad iš pagrindų sutvarkytų smarkiai sugadintą kelią. Tuomet neįgalių senukų globėjas rašė prašymą rajono savivaldybei.
Gavo tuo metu laikinai administracijos direktoriaus pareigas ėjusio Vinco Metrikio atsakymą. Valdininkas pacitavo Civilinio kodekso straipsnį, kuriame aiškinamos servituto turėtojo pareigos, informavo, jog savivaldybė neturi finansinių galimybių padėti ir kažkodėl pridėjo Kraštotvarkos, paveldosaugos ir statybos skyriaus specialistės sudarytą kelio remonto lokalinę sąmatą.
Joje paskaičiuota pievos keliukui įrengti apsauginį šalčiui atsparaus pagrindo sluoksnį ir padengti kelią 15 centimetrų sluoksniu dolomitinės skaldos. Kelio remontas kainuotų 46 tūkstančius 115 litų.
Antanas Jurgilas nusistebėjo tokiu atsakymu: „Jeigu jau tokia krizė ir taip trūksta lėšų, kam daroma tokia kvaila sąmata? Kas pila dolomitinę skaldą ant pievos keliuko? Sieksniu išmatavau. Reikia pataisyti 650 metrų kelio gabalą. Paprasčiausiai, papilti storesnį sluoksnį žvyro. Karjerai visai netoli – už poros kilometrų. Reikia tik transporto.“
Senukus globojantis tauragiškis tvirtina, jog keliukas, einantis nuo vieškelio į jų , kitų žmonių sodybas bei ūkininkų žemes, nėra servitutinis. Taigi, valdininko pacituotas įstatymas čia visai netinka.
Nacionalinės žemės tarnybos Kelmės skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti Daiva Bukavičienė, peržiūrėjusi planus, redakcijai patvirtino, jog tai tikrai ne servitutinis, o vietinės reikšmės bendro naudojimo kelias, kurį privalu prižiūrėti savivaldybei arba seniūnijai.
Pažadėjo padėti
Vėl iš naujo pradėjus judinti kelio reikalus, paklausta naujosios savivaldybės administracijos direktorės Irenos Sirusienės nuomonės. Ji tvirtino, jog kelią reikia sutvarkyti ir pavedusi šį darbą organizuoti seniūnui.
Pakražančio seniūnas Alfonsas Sakalauskas sakė: „Reikia padėti žmogui.“ ir patikino, jog kelią sutvarkys maždaug per mėnesį.
KELIAS: Toks kelias veda pas Tįsaičiuose gyvenančius neįgalius Varanavičius. Rudenį ir pavasarį jis dar blogesnis – kartais visai neišvažiuojamas.
NEGALIA: Negalia prikaustė Eleną ir Bronislovą Varanavičius prie lovos. Dažnai tenka važiuoti pas gydytojus. O kelio kaip ir nėra. Nors skrisk malūnsparniu.
Autorės nuotr.