Naujausios
SPAUDOS, RADIO IR TELEVIZIJOS RĖMIMO FONDAS
Aušros laikų poetė iš Ručinių dvaro
Šįmet minimos lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 110-osios metinės. Ta proga prisimename kraštietę, žymiausią XIX a. lietuvių poetę, pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ bendradarbę Liudviką Malinauskaitę-Šliūpienę.
Genė JUODYTĖ,
Redkolegijos narė
Augo bajoriškoje aplinkoje
Gimė Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė 1864 metais vasario 14 dieną Ručinių dvare (dab. Guostagalio sen., Pakruojo r.). Ji buvo pirmas vaikas Karolinos ir Anupro Malinauskų šeimoje.
Malinauskai pagal kilmę buvo bajorai. Ir savo herbą, su jame pavaizduotu juodu aklu varnu, turėjo. Tas herbas, „Slepowron“ vadintas, tuo metu buvo gana populiarus tarp Lietuvos ir Lenkijos bajorų. Tik ūkininkauti Anuprui Malinauskui nesisekė. Apie tai bylojo nualintos Ručinių žemės, duodavusios menką derlių, neprižiūrimi ir nykstantys dvaro pastatai.
Reikalai pagerėjo, kuomet Anupras vedė. O vedė būdamas ne pirmos jaunystės. Į žmonas išsirinko neturtingų dvarininkų Kariniauskų dukterį Karoliną. Gražią, energingą, sumanią ir vos ne keturiasdešimt metų jaunesnę. Po dvylikos metų Malinauskų ūkis klestėte klestėjo. Ir tai buvo pasiekta darbščios ir rūpestingos žmonos pastangomis. O jaukiuose namuose vos ne kasmet sukrykšdavo nauja Malinauskų atžala. Vaikai augo viskuo aprūpinti, išpuošti ir mylimi. Jų lavinimu rūpinosi ir tam tikslui pasamdytos guvernantės.
Malinauskai nesigėdijo esą lietuviai
Dešimties sulaukusi Liudvika buvo nuvežta į Biržuose įsikūrusią privačią evangelikų reformatų mokyklą. Mokoma čia buvo lenkų kalba. Malinauskai, kaip ir daugelis to meto bajorų, namuose kalbėjo daugiau lenkiškai nei lietuviškai. Tik, skirtingai nei kiti to luomo žmonės, jie niekada nesigėdijo esą lietuviai. Apie tai byloja faktas, kad, kai mirė Karolina Malinauskienė, ant jos kapo Vaškų kapinaitėse buvo pastatytas kryžius su lietuvišku užrašu.
O grįžtant prie Liudvikos mokymosi Biržuose reikia paminėti, kad guvi mergaitė greit priprato prie naujos aplinkos. Tik mokslai neilgai truko. Gimdydama septintąją atžalą, mirė Karolina Malinauskienė. Ankstyva mamos mirtis sujaukė laimingą Malinauskų atžalų vaikystę.
Pranašingas sapnas
Po motinos mirties Liudvika susapnavo keistą sapną. Jame ji regėjo mamą, brendančią į upės gilumą ir kartu besitempiančią ją. Besispyriojančią kartu eiti dukrelę palydėjo mamos žodžiai: „Liuda, eik su manim. Tavo gyvenimas bus labai sunkus“. Sapno būta pranašingo.
Su motinos mirtimi baigėsi ne tik mergaitės mokslai Biržuose, bet ir nerūpestingos vaiko dienos. Pagal ano meto tradicijas vyriausiai dukrai buvo patikėta globoti jaunesniuosius broliukus ir sesutes. Našlaičiais turėjo rūpintis ir pasamdyta šeimininkė. Deja, vaikai jos nemėgo. Praėjus keleriems metams po mamos netekties, mirė ir tėvas. Ručinių dvaras buvo išnuomotas, o nuolatine vaikų priežiūra rūpintis patikėta lenkei Žilevskai.
Liudvika įsitraukia į tautinį judėjimą
Vasaras vaikai praleisdavo gimtinėje, o prasidėjus mokslo metams, kartu su aukle išvykdavo į Mintaują (dab. Jelgava). Čia Malinauskų atžalos lankė mokyklą. Šiek tiek mokėsi ir Liudvika. Bet ne dėl mokslų į Mintaują ji buvo atsivežta, o kaip Žilevskos pagalbininkė, prižiūrint ir auklėjant mažuosius broliukus ir sesutes. Neturėdama galimybės sistemingai mokytis, Liudvika lavinosi savarankiškai. Išmoko siūti, daug skaitė, bandė kurti pasakas bei sentimentalius eilėraščius.
Mintauja tuo laiku garsėjo savo gimnazija, kurioje mokėsi daug patriotiškai nusiteikusių lietuvių. Bendravimas su lietuviais gimnazistais turėjo didelės įtakos Liudvikos pasaulėžiūros formavimuisi, priartino ją prie lietuvių tautinio judėjimo. Išskirtinę reikšmę mergaitės gyvenime suvaidino pažintis su trejais metais vyresniu gimnazistu Jonu Šliūpu, kilusiu iš Šiaulių apskrities Gruzdžių apylinkių.
Liudviką žavėjo jaunuolio apsiskaitymas, platus interesų ratas bei patriotiškumas. Pradžioje juos jungė paaugliška draugystė su susitikimais čiuožykloje. Čia Jonas stumdydavo kėdę, kurioje Liudvika sėdėdavo. Toks tuomet buvo jaunimo sportas. Mintaujoje įsižiebė ir gilesni jausmai. Jie neišblėso ir tuomet, kai Šliūpas išvyko studijuoti į Maskvą, o vėliau į Petrapilį (dab. Sankt Peterburgas). Jaunuoliai susirašinėjo.
Slapyvardis tampa tikruoju vardu
Mylimasis pirmasis pastebėjo ir įvertino Liudvikos literatūrinius sugebėjimus. Jis skatino ją rašyti į „Aušrą“ (J. Šliūpas kurį laiką buvo „Aušros“ redaktorius – G. J.). 1883 m. trečiajame laikraščio numeryje pasirodė pirmasis L. Malinauskaitės eilėraštis „Broliams lietuviams“. Parašytas su giliai išreikštu patriotiškumu, aukštinantis mokslo ir žinių svarbą jis tapo laikraščio programiniu pareiškimu. Po eilėraščiu Liudvika pasirašė gražiu mitologiniu Eglės slapyvardžiu. Nuo to laiko šis slapyvardis tapo tarsi antruoju vardu, dažnai išstumdamas tikrąjį.
Vėlesniuose „Aušros“ numeriuose buvo išspausdinti Liudvikos Malinauskaitės eilėraščiai „Mūsų šalelė“, „Praeities paminėjimas“, „Gražioji“, „Daina“. Juose dominuoja meilės gamtai, tėvynei, jos praeičiai ir kalbai motyvai. Kai kuriuose atsiranda ir liūdesio bei ilgesio gaidelė, nes mylimasis toli išvykęs.
„Aušroje“ Eglė reiškėsi ne tik kaip poetė, bet ir kaip prozininkė. Jos prozos kūrinėliai, nors ir nebūdami meniškai stiprūs, supažindindami su XIX a. pabaigos žmonių gyvenimu, jų tarpusavio santykiais, varginga moters padėtimi bei išreikšdami pačios autorės požiūrį į įvairius to meto reiškinius bei įvykius, šiandien mums yra tarsi mažytis langas, pro kurį galime pažvelgti į seniai praėjusį šimtmetį.
1884 metų ankstyvą pavasarį Eglė kartu su Jonu Šliūpu parašė lietuvišką elementorių „Abėcėla ir taip mokintuvė dėl vaikų“. Yra šaltinių, teigiančių, kad „Abėcėla“ buvo parašyta Ručinių dvare. Mat tuo metu Jonas Šliūpas, žandarų persekiojamas už lietuvišką veiklą, glaudėsi mylimosios gimtinėje. Parengę kartu elementorių („Abėcėla“ 1886 m. buvo išleista Tilžėje – G. J.), jaunuoliai galvojo ir apie bendrą gyvenimą. Balandį Jonas ir Eglė susižiedavo, o netrukus, pabūgęs nuolatinių policijos persekiojimų, sužadėtinis ryžosi tolimai kelionei į Ameriką.
Paskui mylimąjį į Ameriką
1885-ųjų rudenį į Niujorką, kur gyveno Jonas Šliūpas, atvyko ir Eglė. Tokiam merginos žingsniui nepritarė jos artimieji. Jiems neatrodė, kad kaimiečių sūnus yra tinkama pora bajoraitei.
Slogus Eglei buvo pirmasis įspūdis, išvydus tą didžiulį Niujorką. Prieš puošniai apsirengusios ir skrybėlaite pasidabinusios panelės akis atsivėrė skurdžiausios miesto dalies, kurioje gyveno josios sužadėtinis, lūšnynų vaizdas. Tik tai, ką pamatė, jai nesuteikė nė mažiausios abejonės dėl apsisprendimo savo gyvenimą susieti su nekilmingu ir neturtingu mylimuoju.
Susituokė juodu tyliai, be iškilmių vokiečių kapucinų bažnyčioje. Nuo pirmųjų bendro gyvenimo dienų jaunoji žmona stengėsi darbuose paskendusį vyrą apsaugoti nuo buities rūpesčių. Visus namų ūkio darbus užsikrovė ant savo trapių moteriškų pečių. Pati virė, kepė duoną, skalbė, tvarkė jų skurdų butą. Ir dar, susiradusi darbą kaklaraiščių fabrike, kas savaitę šeimos biudžetą papildydavo 6–8 doleriais.
Mažyčiame Šliūpų bute niekada netrūko šurmulio. Čia buvo renkamas Jono Šliūpo leidžiamas laikraštis „Lietuviškas balsas“. Dažnai butas tapdavo ir laikinu prieglobsčiu ne vienam atvykusiam iš Lietuvos, kol susirasdavo darbą ir gyvenamąją vietą. Visiems čia užtekdavo šilumos, duonos ir atjautos. Visus papirkdavo Liudvikos nuoširdumas, širdies gerumas, sugebėjimas dalintis tuo, ką turėjo su kitais. „Nors ir vargingai, bet su meile gyvenome“, – rašė apie jų bendro gyvenimo pradžią Šliūpas.
Liudvika buvo ne tik namų šeimininkė, bet pirmoji vyro pagalbininkė jo leidžiamame laikraštyje. Dažnai ir jo guodėja, užtarėja ir gynėja. Kai laikraščio „Vienybė lietuvninkų“ leidėjai Juozas Paukštys ir Domininkas Tomas Bačkauskas-Tamašauskas ėmė Joną Šliūpą viešai pulti, Eglė, gindama savo žmogų, plunksnos smaigalį nukreipė į juos. 1886 m. „Lietuviškojo balso“ 10-ajame numeryje pasirodė jos satyrinis eilėraštis „In Paukštį ir Tomašauską“. Eilėraštis rašytas gyvu nervu, todėl gal dėl tos priežasties iš kitų išsiskiria vulgaresne kalba.
Nebodama naujų sunkumų, Eglė skatino vyrą studijuoti mediciną. 1891 metais Šliūpas baigė studijas ir gavo gydytojo diplomą. Žinoma, prie to daug prisidėjo ir žmona.
Daug kur buvo pirmoji
Visuomeninė veikla Eglei buvo tarsi prigimtinis dalykas. Jai ji visada rasdavo laiko. Ji – pirmoji lietuvė moteris Amerikoje, išėjusi į viešumą su savo patriotiškomis kalbomis. Puikiai įvaldžiusi oratorinį meną ir būdama plataus akiračio, ji galėdavo kalbėti ne tik visuomeninėmis, bet ir politinėmis temomis. Eglė visada pasižymėjo ypatinga drąsa. Ji nebijodavo būti gynėja nuskriaustųjų ar į vargą patekusiųjų. Jos veikla laužė pirmuosius ledus kovoje už moterų teisių lygybę. Ne be Šliūpienės pastangų Amerikoje atsirado ir pati pirmoji moterų draugija. Tai 1894 metais įkurta Šv. Onos draugija Čikagoje.
Iki Šliūpų atvykimo į JAV lietuviai dar jokio teatro neturėjo. Eglės atvykimas į šią šalį, būtent siejamas su minėta veikla, ji laikoma lietuviško teatro pradininke Amerikoje. Kur tik Šliūpai gyveno, visur pradėta organizuoti lietuviškus vakarus. Eglė buvo ne tik tokių vakarų organizatorė, bet ir pati juose aktyviai dalyvavo.
Didelė kliūtis organizuojant lietuvių pamėgtus vaidinimus buvo dramos kūrinėlių stoka. Eglė ryžosi užpildyti ir tą spragą. Ji parašė trijų veiksmų komediją „Netikėtai“. Nėra tikslių žinių, kada komedija buvo parašyta. Žinoma, kad ji buvo suvaidinta Amerikoje, o 1910-aisiais Filadelfijoje išleista atskira knygele.
Šliūpienė neužmiršo ir literatūrinės veiklos. Jos publicistika, eiliuoti kūrinėliai, pasirodydavę „Lietuviškajame balse“, „Vienybėje lietuvninkų“, vėlesniais metais ir žurnale „Naujoji gadynė“, buvo mėgstami ir skaitomi.
Svajonė: „žemėj prigimtoj numirti“
Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė buvo ne tik poetė, visuomenininkė, bet ir trijų vaikų motina. Vaikai augo lietuviškoje, patriotiškoje aplinkoje, nuo mažumės girdėdami tėvų žodžius apie meilę Lietuvai ir apie tai, kad lietuviai turi gyventi tėvų žemėje ir kurti tik lietuvių šeimas. Vaikai nenuvylė tėvų. Visi trys baigė aukštuosius mokslus. Vyriausioji – Aldona tapo gydytoja, sūnus Kęstutis (Keistutis) – mokslininku, profesoriumi, jis laikomas Kauno universiteto teorinės fizikos dėstymo pradininku. Jauniausioji dukra Hypatija ištekėjo už Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjo Martyno Yčo.
Šliūpai su viltimi laukė momento, kada Lietuva taps laisva ir jie galės sugrįžti į gimtąjį kraštą. Ir ta diena išaušo. Parvyko 1920-aisiais, po daugiau kaip 30 metų, praleistų svetimoje šalyje. Išsipildė viena didžiausių Eglės svajonių, apie kurią ji dar jaunystėje rašė eilėraštyje „Liūdnybė“:
Yra laimė už visas didžiausia
Lietuvos laisvę akimis datirti,
O paskui žemėj prigimtoj numirti.
Mirė Eglė 1928-ųjų pavasarį. Palaidota Kauno evangelikų reformatų kapinėse.
J. Paukštelio viešosios bibliot. arch. nuotr.
POETĖ: Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė