Naujausios
Audėjos gyvenimo raštai
92 metų vidsodiškė Elena Budrienė gyvena šimto metų senumo troboje, tėvelio statytoje dar prieš jos gimimą. Dar netaip seniai ji audė staklėmis, sumeistrautomis taip pat tėvelio prieš jos gimimą. Auksinių rankų meistras, ką ėmęs tą daręs, meilę ir gabumus amatui perdavė ir savo dukrai, o ši – savo mokinėms. Dabar iš audėjų Vidsodžio kaime ir belikusios tik Elena Budrienė ir jos mokinė Teodora Gadliauskienė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Staklės ilsisi svirne
Pailga troba Vidsodžio pakraštyje. Statyta 1914 –aisiais, lygiai prieš šimtą metų. Aptvare pulkelis paukščių. Kieme ant medinio suolelio prisėdusi 92 metų sodybos šeimininkė Elena Budrienė sako, jog paukščiai palaiko jai draugiją. Ir užsiėmimas. Nesunkus. Lesalo pristato tame pačiame kaime gyvenančios dukros.
„Kad kojos būtų stipresnės, sveikata dar būtų nulaikoma,“ – kalba kaip audėja kaime pagarsėjusi moteris. Pasiremdama lazdele lipa stačiais laiptais ant aukšto. Iš seno savo mamos kraitinio kuparo traukia savo austas lovatieses, lininius rankšluosčius. Senesniais audimais troboje uždangstytos visos lovos, stalai. Naujieji tegu bus ateinančioms kartoms. Gal į močiutės rankdarbius po kelių dešimtmečių provaikaičiai žiūrės kaip į stebuklą.
Juolab, kad Elena dabar jau nebeaudžia. Turbūt prieš šimtmetį tėvelio Teodoro Ivoškaus Elenos mamai padarytos staklės ilsisi svirne. Smulkesniuosius audimo reikmenis atidavė savo mokinei Teodorai Gadliauskienei.
Dabar tik juodvi iš audėjų Vidsodyje ir beliko. „Anksčiau audė Landsbergienė, Navickienė, Urbienė. Dabar visos išmirė,“ – atsidūsta Elena.
Duona ir drabužis iš moters rankų
Elena pasakoja iš pat mažo buvusi audimo mėgėja. Penkerių metukų stodavo šalia mamos į stakles. Mama neaudė įmantrių raštų. Tik šešianyčius ir keturnyčius. Sudėtingesnių raštų Elena išmoko iš draugių. Kai ištekėjo jau buvo pilna audėja. Ir siūti mokėjo.
„Laikiau avis. Pati susiverpdavau vilnos. Augindavom linų. Turėdavau ir lininių siūlų. Bovelnos ir šilko nusipirkdavau iš biznierių, „ – mena moteris.
Augino keturis vaikus. Visus reikėjo aprengti. Sau ir savo vaikams Elena pasiūdavo viską, ką tik reikia. Kokias nesudėtingas kelnikes ir kaimynų vaikams pasiūdavo. Savo sesei ir kaimynui yra ir paltus pasiuvusi. Siūdavo rankine siuvimo mašina. Tik paskui įsigijo gerą pašauktąją singerinę mašiną, minamą kojomis.
25 metus E. Budrienė dirbo fermoje melžėja. Tačiau ir sunkiai dirbdama sugebėjo savo šeimai ne tik išausti, pasiūti, bet dar ir numegzti. Sienas išpuošdavo savo siuvinėtais kilimėliais.
Dirbdavo vakarais. Drabužiai anuomet būdavo tik iš moters rankų.
Meilę amatui paveldėjo iš tėvo
Moteriškų darbų audimo, siuvimo, siuvinėjimo Elena mokėsi iš mamos. Tačiau meilę amatui ir auksines rankas, matyt, paveldėjo iš tėvo Teodoro Ivoškaus. Jis buvo ir kalvis, ir mūrininkas, ir statybininkas. Ką ėmė, tą dirbo. Turėjo išmaitinti aštuonis vaikus.
1914 metais pastatė didelę gražią trobą. Namas buvo erdviausias ir moderniausias visame kaime. Tėvas jį statė pats, iš rąstų.
Dešimt metų Ivoškų namuose glaudėsi Vidsodžio mokykla. Geresnės ir erdvesnės patalpos jai nebuvo.
Toje mokykloje keturis skyrius baigė ir Elena. 36 vaikus mokė viena mokytoja. „Ir susitvarkė. Nes buvo kita drausmė. Dabar ne mokiniai mokytojų, o mokytojai mokinių bijo. Per daug vaikams laisvės,“ – savo ir proanūkių vaikystę lygina Elena.
Daug vargo mačiusi toje pačioje troboje gimusi ir iki šiol tebegyvenanti E.Budrienė sako ir dabar, senatvėje, didelės bėdos nematanti. Žentas atveža malkų. Senoji troba „apipėryta“, nešalta. Valgio užtenka. Pati dar sugeba išsivirti. O ko daugiau žmogui reikia?
Nors kai kam Elenos ir kitų Lietuvos senukų gyvenimas atrodo egzotiškas ir neįmanomas, 92 metų vidsodiškė nesiskundžia.
Jos tėvelio brolis Leonardas emigravo į Argentiną. Kartą iš ten buvo atvažiavęs jo sūnus Rikardo Ivoškus. Turėjo reikalų Lietuvos Seime. Mat, jis dirbo senatorium, paskui San Martino miesto meru.
Sugalvojo atvažiuoti ir į Vidsodį. Susirado savo tėvo gimtinę. Rado ir gimtinės sergėtoją Eleną. Nusifotografavo su jos ožkelėmis. Kam egzotika, o kam kasdienis įprastas gyvenimas...
Autorės nuotr.
AUDĖJA: Nuo penkerių metų audusi Elena Budrienė pastatė į svirną stakles.
RAŠTAI: Lininiai rankšluosčiai dabar retenybė.
AUDIMAI: Elena Budrienė audimų raštų išmokusi iš draugių.
DRAUGIJA: Amatą mylėjusiai Elenai dabar draugiją palaiko šunelis ir paukščiai.
ŠIMTAMETĖ: Elena Budrienė gimė ir gyvena šimtametėje tėvelio statytoje troboje.
KUPARAS: 92 metų Elena Budrienė išlaikė savo mamos kraitinį kuparą. Jame sudėti nauji dar nedėvėti jos audiniai.