Naujausios
Audėja stakles dovanojo istorijai
Karo ir pokario metais Adelė Dumšienė audė dėl nepriteklių, nes nusipirkti patalynės, lovatiesių ar grindų kilimėlių kaimo žmonės neišgalėjo. Šiandien tokie audiniai laikomi išskirtine prabanga, tačiau Dervelių kaime gyvenanti moteris įsitikinusi: austi namuose niekada nebebus populiaru.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Staklių nebesapnuoja
Vienkiemio Dervelių kaime šeimininkė Adelė jau seniai laisvą valandėlę nebesėda į stakles. Nedidukės, nagingo meistro dailiai sumeistrautos kelerias dešimtmečius dulkėjo palėpėje, kol apie jas nesužinojo Medikoniuose gyvenantis kraštotyrininkas Vilius Tribulas.
Vyrą taip sudomino mirštantis amatas, kad jis vaizdo kamera užfiksavo visas šiame krašte likusias audėjas, o jauniausią jų Adelę Dumšienę paskatino jos gyvenimą lydėjusias stakles padovanoti Medikonių kaimo kultūros namuose rengiamai kraštotyros ekspozicijai.
Kai A. Dumšienės staklės jau buvo pergabentos į Medikonius, joms įrengtą kambarį, V. Tribulas surinko visas tris apylinkių audėjas: Adelę, Angelę Urlakienę ir Angelę Štarienę. Moterys beveik savaitę plušėjo, ryšėtų skarelių kampais braukė prakaitą, kol užmetė ant perkeltų staklių audeklo apmatus. O kraštotyrininkas visą procesą fiksavo vaizdo kamera. Taip atsirado V. Tribulo dokumentinis filmas „Audėjėlės“.
„Beveik tris dešimtmečius nebeaudžiau, primiršau“, – prisipažino aštuoniasdešimtąją savo gyvenimo vasarą skaičiuojanti A. Dumšienė. Ir prasitarė, – kai iš trobos į palėpę iškėlėm stakles, sapnuodavau: sėdžiu jose ir audžiu. Betgi augo vaikai, daugėjo darbų, rūpesčių, austi nebebuvo kada.“
„Norinčių austi nebėra“
Kai moksleivių grupės atvežamos susipažinti su Medikonių kraštotyros ekspozicija, apie audimą, stakles ir laikus, kai kiekvienoje troboje, kur buvo mergina, buvo ir staklės, pasakoja kultūros darbuotoja Inga Tribulienė.
Kartais su besidominčiais audimu pabendrauti atvyksta ir Adelė. Moteris prisipažįsta nebesitikinti sulaukti merginos ar jaunos moters, kuriai rūpėtų išmokti austi.
„Dabar jaunoji karta kitokia. Jie viską turi lengvai, greitai – per kompiuterius. Ar beverta mokytis austi?"
A. Dumšienė įsitikinusi, jog anksčiau beveik kiekvienoje kaimo troboje pyškėjo staklės tik dėl to, kad žmonės gyveno vargingai, stengėsi apsirūpinti savo rankų darbo drabužiais ar namų apyvokos rakandais.
„Dabar daugelis tokius daiktus perka jei ne parduotuvėse, tai turguje – iš padėvėtų drabužių ir daiktų pardavėjų. Pigu ir paprasta, kam vargti, mokytis austi?" – skeptiškai apie vartotojišką kultūrą sako audėja.
Moters žodžiais, norinčiųjų mokytis austi seniai nėra ir vargu ar beatsiras – laikai ir buitis nebe ta.
„Dukterų neturėjau, kad išmokyčiau austi, o marčioms – mokslai, darbas... Neseniai anūkas į Airiją išsivežė mano audinio – būsimai žmonai parodyti. Bet ar įvertins?", – apie nutrūkusią giminės moterų tradiciją austi pasakoja jauniausia buvusi Dervelių kaimo audėja Adelė.
Audimas – sudėtingas amatas
A. Dumšienės svetainėje, kur tebesaugomi jos pačios ir mamos bei senelės audiniai – ir lentynos knygų. Ji, buvusi kolūkio lauko darbininkė, tebaigusi tik keturis pradžios mokyklos skyrius, niekada nepraleisdavo progos nusipirkti naują knygą – mėgo skaityti.
Knygas Dervelių audėja pirko dar ir dėl audimo. Mat sovietmečiu gauti rankdarbių knygą, o dar su audimo raštais – buvo didžiulė retenybė, todėl pamačiusi išausti tinkamą paveikslėlį, jį „perkeldavo“ ant skaičiavimo sąsiuvinio lapo.
„Laisvesnę dieną ausdavom, o naktį prie žvakės raštus piešdavom, – apie kaimo merginų lenktynes, kuri susikurs įdomesnį raštą, pasakoja audėja. – Iš languoto sąsiuvinio lapų suklijuodavom didžiausias paklodes tiems raštams užrašyti.“
Moteris ištraukia pageltusius sąsiuvinio lapus ir rodo sutartiniais ženklais kiekviename langelyje užrašytas nuorodas, kaip surinkti tą raštą audinyje.
„Mes visos buvome mažamokslės, bet mokėjome apskaičiuoti apmatus, kiek jiems reikės siūlų“, – apie sudėtingą audimo procesą kalba moteris, rodydama skieto sandarą ir aiškindama jo paskirtį. – Austi kiekvienas žioplas gali, bet užsidėti apmatus audiniui – reikia mokslo.“
Pirmoji mokytoja – mama
„Buvau dar visai vaikas, kai pradėjau mamai per petį dirsčioti, kaip ji audžia. Labai norėjau išmokti austi ir aš. Kartą, kai mama nuėmė baigtą audeklą, priprašiau, kad ir man austi uždėtų apmatus, – vaikystės prisiminimais dalijasi audėja. – Buvau vienturtė, mama su manimi turėjo daug kantrybės: ataudams nudažė dviem spalvom prastų siūlų.
Sėdau į stakles ir ėmiau austi. Kai baigiau, keletą metų prie jų nėjau. Tik kai jau buvau beveik panelė, pradėjau vėl austi. Nes visos draugės audė, turėjo savo stakles.“
A. Dumšienė sako, kad vaikystėje, prisižiūrėjęs, kaip ji audžia, į stakles sėdo ir jos vyriausias sūnus. Paauglys net raštuotą kilimėlį kloti prie durų nuaudė. Bet vėliau berniukas austi nebenorėjo – staklės sudūgzdavo tik Adelei į jas sėdus.
– Jei gera audėja, per dieną gali išausti iki pusės metro audinio, – šypsojosi derveliškė.
Moteris atskleidė dar vieną atradimą, kurio ėmėsi kolūkiniais metais.
„Takeliams austi siūlų nebuvo, o aš pastebėjau, kad nebetinkami naudoti traktoriaus oro filtrai – iš medvilninių siūlų. Iš užsikimšusių filtrų tuos siūlus išvyniodavau į gijas, išplaudavau, išvirindavau ir ausdavau“,– prisiminė moteris.
A. Dumšienė iki šių laikų turi išsaugojusi savo močiutės, mamos ir tetų keturnyčių, aštuonnyčių. O mirusios tetos stakles kilimėliams kaišytiniais raštais austi ji pastatė Medikonių kraštotyros ekspozicijoje, šalia savųjų staklių. Kad audimo tradicijos, ano meto kaimo merginų gabumai bei darbštumas išliktų, kaip jos kartos palikimas istorijai.
Autorės nuotr.
KRAITIS: Dervelių jauniausia audėja Adelė ištekėjo, susikrovusi savo audinių kraitį.
AUDĖJA: Aštuoniasdešimtmetė audėja Adelė Dumšienė netiki, kad šiuolaikinių technologijų lepinamos merginos imtų mokytis austi.
PRISIMINIMAS: A. Dumšienės mamos, senelės ir tetų audiniai – prisiminimas apie giminės moterų darbštumą.
DOVANA: Kultūros darbuotojai Ingai Tribulienei neretai tenka pasakoti vaikams apie kaimo audėjas ir kaip veikia A. Dumšienės dovanotos staklės.
AUDIMAS: Audėja Adelė į savo stakles, stovinčias kraštotyros ekspozicijoje, sėda labai retai.
KILIMAI: Kaip seniau buvo audžiami kilimai ir kaip renkami kaišytiniai raštai, galima sužinoti Medikonių kraštotyros ekspozicijoje.
AMATAS: Audimas – sudėtingas amatas.