Atgyjantis kaimas dusinamas dulkėmis

At­gy­jan­tis kai­mas du­si­na­mas dul­kė­mis

Prieš ke­le­rius me­tus plauk­da­mi Mū­šos upe meš­ke­rio­to­jai iš Pa­ne­vė­žio pa­čia­me Pak­ruo­jo ra­jo­no pa­kraš­ty­je ap­ti­ko se­ną, be­bai­gian­tį nyk­ti Ge­džiū­nų kai­mą. Da­bar kai­mas šiems vy­rams ta­po nau­jai­siais na­mais, o į kai­mą, ap­sup­tą nuo­sta­bios gam­tos, ke­lia­si žmo­nės.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Penk­ta­die­nio vi­du­die­nis. Re­dak­ci­jos au­to­mo­bi­lis nuo Lin­ku­vos žvyr­ke­liu su­ka link Dva­riu­kų. Už jų ke­li ki­lo­met­rai, ra­jo­no pa­kraš­ty­je, ant pa­ties Mū­šos vin­gio kran­to – Ge­džiū­nai.

Mus ap­len­kia di­džiu­liu grei­čiu le­kian­tis vil­ki­kas ir, pa­li­kęs ne­per­re­gi­mą dul­kių už­dan­gą, nu­rūks­ta to­lyn. Ten­ka su­sto­ti, kol dul­kės bent kiek nu­sės.

Šia­me ke­ly­je dėl tirš­tos dul­kių už­dan­gos sunk­ve­ži­mis nuo ke­lio nu­bloš­kė dvi­ra­čiu va­žia­vu­sią Rau­dond­va­rio gy­ven­to­ją Va­le­ri­ją Mi­ko­lai­tie­nę. Mo­te­riai bu­vo su­ža­lo­tos abi ko­jos.

Į po­li­ci­ją dėl įvy­kio Va­le­ri­ja ne­si­krei­pė, pas me­di­kus nu­va­žia­vo ki­tą die­ną, su­pra­tu­si, kad su­ža­lo­ji­mo na­muo­se neiš­si­gy­dys.

„Per tas dul­kes pa­tys ne­be­ma­to kur va­žiuo­ja“, – sa­ko mo­te­ris, per plau­ką iš­ven­gu­si tra­giš­kos ava­ri­jos.

Į kai­mą įva­žiuo­ja­me lė­tai. Kad nuo žvyr­ke­lio pa­kel­tu­me kuo ma­žiau dul­kių. Vi­si kai­mo na­mai – abi­pus Ge­džiū­nus ker­tan­čio žvyr­ke­lio.

Kai­mo pra­džio­je – re­mon­tuo­ti bai­gia­ma so­dy­ba. Pa­lik­tą griū­ti ją be­veik prieš de­šimt­me­tį nu­pir­ko pa­ne­vė­žiš­kis. Vy­ras, iš­tem­pęs nuo Mū­šos žar­ną, lais­tė žvyr­ke­lį: gel­bė­jo­si nuo dul­kių.

Vers­li­nin­kas Jo­nas Bur­kus čia ėmęs kur­ti sa­vo ant­ruo­sius na­mus, ne­ma­nė, kad vieš­ke­liu per kai­mą, trum­pi­nant marš­ru­tą, su­ks ne tik apy­lin­kė­je įsi­kū­ru­sių už­sie­nio ka­pi­ta­lo įmo­nių sun­kias­vo­ris že­mės ūkio trans­por­tas, bet ir skal­dos ve­žė­jai iš Lat­vi­jos.

„Ne­be­ži­no­me kaip nuo dul­kių gel­bė­tis. Ke­lią va­lan­dą lais­tai, pus­va­lan­dis – ir sau­sa, – ne­links­mai kal­ba vy­ras. – Va­sa­ra – pa­ts gra­žiau­sias me­tų lai­kas, o čia – pa­ts bai­siau­sias: nuo ma­ši­nų ke­lia­mų dul­kių dūs­ta ir me­džiai, ir žmo­nės“.

Ge­džiū­nuo­se, vis dar gra­ži­na­mo­je so­dy­bo­je Jo­nas pra­lei­džia pen­kias die­nas per sa­vai­tę. Ge­džiū­nų gam­tos gro­žis jį pa­ke­rė­jo, to­dėl iš­vy­kęs su rei­ka­lais vėl sku­ba at­gal.

So­dy­bos šei­mi­nin­kas re­konst­ruo­ja mū­ri­nį tvar­tą, ren­gia­si ja­me im­tis vers­lo, gai­vins kraš­to ku­li­na­ri­nį pa­vel­dą.

Ki­ta­me kai­mo pa­kraš­ty­je ap­leis­ta so­dy­ba ir­gi jau at­gy­ja. Nau­ja­sis jos sa­vi­nin­kas Au­ri­mas Lio­bi­kas į dar­bą Pa­ne­vė­žio ap­skri­ty­je va­ži­nė­ja iš Ge­džiū­nų.

„Iki Pa­ne­vė­žio mums – tik ke­tu­rias­de­šimt ki­lo­met­rų“, – šyp­so­si Au­ri­mas.

Be­siš­ne­ku­čiuo­jant kie­me vėl pra­le­kia sunk­ve­ži­mis. So­dy­bos šei­mi­nin­kas paaiš­ki­na, kad tai – vie­nas vil­ki­kų, iš­ve­žan­čių per­dirb­ti sru­tų dumb­lą, su­si­da­ran­tį ne­to­li Lin­ku­vos esan­čia­me kiau­lių komp­lek­se.

Į po­kal­bį įsi­jun­gia šia­me kai­me tė­vų so­dy­bą su šei­ma at­ku­rian­ti lin­ku­vie­tė vers­li­nin­kė Ge­nė Jaš­ku­lie­nė.

Mo­te­ris sa­ko, kad prieš die­ną tas dumb­las bu­vo ga­be­na­mas at­vi­ru sunk­ve­ži­miu, to­dėl kai­mas du­so jau ne tik nuo dul­kių, bet ir nuo vim­dan­čios smar­vės.

Ge­džiū­nie­čiai kar­tą su­stab­dė vai­ruo­to­ją ir pa­si­tei­ra­vo, ko­dėl mėš­lo ne­ve­ža as­fal­tuo­tais ke­liais, o su­ka čia. Tas paaiš­ki­nęs, kad ten va­žiuo­ti ne­lei­džia­ma, nes dėl kiau­lių ma­ro grės­mės esą už­kar­dų.

„Išei­na, kad kiau­lių svei­ka­ta la­biau rū­pi­na­ma­si, nei žmo­nių“, – ap­mau­do ne­slė­pė G. Jaš­ku­lie­nė.

Mo­te­ris krei­pė­si į Šiau­lių vi­suo­me­nės svei­ka­tos cent­rą, pra­šy­da­ma iš­tir­ti orą Ge­džiū­nuo­se, kad įsi­ti­kin­tų, ar ke­lio dul­kės ne­ke­lia pa­vo­jaus čia gy­ve­nan­čių­jų svei­ka­tai.

Kai­mas ne­kant­riai lau­kia ty­ri­mų re­zul­ta­tų.

Ke­lią per Ge­džiū­nus as­fal­tuo­ti bu­vo nu­ma­ty­ta dar 2008-ai­sias, 700 met­rų as­fal­to bu­vo įtrauk­ti į Ra­jo­ni­nių ke­lių ruo­žų as­fal­ta­vi­mo ra­jo­no gy­ven­vie­tė­se prio­ri­te­ti­nį są­ra­šą. Ta­čiau ke­li­nin­kai pla­nus kei­tė, as­fal­to Ge­džiū­nai taip ir ne­su­lau­kė.

„Ra­jo­no Ta­ry­bos pa­tvir­tin­ta­me do­ku­men­te nu­ro­do­ma, kad Ge­džiū­nuo­se ta­da gy­ve­no 25 žmo­nės. Da­bar krei­pi­mą­si dėl žvyr­ke­lio per kai­mą as­fal­ta­vi­mo pa­si­ra­šė 40 gy­ven­to­jų“, – sa­kė A. Lio­bi­kas.

Kai­mas at­gims­ta, bet pa­ra­mos iš val­džios ne­su­lau­kia.

Vals­ty­bės lė­šas ke­lių prie­žiū­rai lei­džian­tys ke­li­nin­kai vis dar tvir­ti­na, kad eis­mo in­ten­sy­vu­mas per Ge­džiū­nus yra per men­kas, kad bū­tų ga­li­ma pla­nuo­ti as­fal­tą.

To­kį ar­gu­men­tą iš­gir­dę ge­džiū­nie­čiai ste­bė­jo­si: „Gal jie žie­mą eis­mo in­ten­sy­vu­mą skai­čia­vo? At­va­žiuo­tų va­sa­rą, kai že­mės ūkio dar­by­me­tis. Per kai­mą ma­ši­nos su kro­vi­niais ir be jų le­kia kas de­šimt pen­kio­li­ka mi­nu­čių“.

Dėl jų pik­tin­da­mie­si kai­mo vy­rai su­si­ti­ki­me ke­li­nin­kams ir ra­jo­no val­džios at­sto­vams pik­tai pa­ža­dė­jo: „Nesp­rę­si­te pro­ble­mos, im­si­mės sa­vų prie­mo­nių – ant ke­lio gul­dy­si­me at­vers­tas akė­čias“.

A. Lio­bi­kas pa­kvie­čia į sa­vo so­dy­bos gi­lu­mą – to­liau nuo ke­lio. Už ke­lio­li­kos met­rų nuo ke­lio – Mū­ša. Nu­si­lei­dus nuo sta­taus kran­to laip­te­liais že­myn, dul­kės ne­be­pa­sie­kia. At­si­ve­ria vais­ki pau­pio ža­lu­ma, pil­na įvai­rių paukš­čių kle­ge­sio.

Au­ri­mas pa­sa­ko­ja, kaip kai­mo vy­rai nuo žo­lių ir ša­bakš­ty­nų iš­va­lė upės pa­kran­tę, įren­gė lau­ža­vie­tes, suo­liu­kus poil­siau­to­jams ir, ži­no­ma, pa­tiems sau.

„Da­bar čia bai­da­rė­mis at­plau­kia poil­siau­to­jai, su­sto­ja, iš­li­pa į kran­tą pail­sė­ti, pa­si­dai­ry­ti po kai­mą. Bet sku­ba at­gal prie upės, bė­ga nuo dul­kių,"– pa­sa­ko­ja A. Lio­bi­kas.

Vy­ras pa­si­džiau­gia, kad at­gims­tan­tį kai­mą pa­mi­lo ir gul­bės, Mū­šos vin­gy­je įsi­kū­rė ke­lios de­šim­tys.

Gra­žios gam­tos ap­sup­tas kai­mas bu­vo be­pra­de­dąs nyk­ti. Da­bar čia at­gy­ja ne tik so­dy­bos, bet ir kai­mo is­to­ri­ja. J. Bur­kus ku­ria se­no­vi­nių bui­ties ra­kan­dų ir že­mės ūkio pa­dar­gų mu­zie­jų, gre­ti­ma­me kai­me nu­pir­kęs griau­na­mo pa­sta­to ras­tų, pa­sta­tė dū­mi­nę pir­te­lę.

Poil­siau­to­jai ste­bi­si ir na­mi­nių paukš­čių įvai­ro­ve. Po so­dy­bos me­džiais įreng­tas di­džiu­lis vol­je­ras su tven­ki­nu­ku, til­te­liais, sto­gi­nė­mis ir įvai­rio­mis li­pyk­lo­mis. Šei­mi­nin­kas su­skai­čia­vo tu­rin­tis 144 įvai­rių rū­šių paukš­čius.

Ge­džiū­nuo­se tą die­ną vi­rė kas­die­niai dar­bai.

To­liau nuo ke­lio, so­do ga­le obels še­šė­ly­je pa­si­gul­džiu­si avį, vil­ną kir­po mo­te­ris. Se­no­vi­nėm žirk­lėm, ko­kio­mis avys bu­vo ker­pa­mos dar ano šimt­me­čio pra­džio­je.

Iš Kau­no į gim­tuo­sius Ge­džiū­nus gy­ven­ti grį­žu­sios mo­ky­to­jos Liu­ci­jos Kaz­laus­kie­nės ūky­je – avys, bi­tės ir ark­lys.

O lin­ku­vie­tės vers­li­nin­kės Ge­nės Jaš­ku­lie­nės at­kur­to­je tė­viš­kė­je ža­da įsi­kur­ti sū­nus. So­dy­bo­je res­tau­ruo­ja­mas dvie­jų šim­tų me­tų ak­me­ni­nis pa­sta­tas.

Da­bar Ge­džiū­nuo­se ne­gy­ve­na­mos li­ko tik dvi so­dy­bos. Jo­se au­gę de­ko­ra­ty­vūs krū­mai, pikt­žo­lės ir kaž­ko­kie ša­bakš­ty­nai su­žė­lę iki sto­gų. Ge­džiū­nų vy­rai sa­ko, kad im­sis tal­kų, ir ap­tvar­kys tų na­mų ap­lin­ką. Nes ji jau ne­be­de­ra prie nau­jam gy­ve­ni­mui at­gy­jan­čio kai­mo.

„Ge­džiū­nų žmo­nės bė­go ne nuo kai­mo gy­ve­ni­mo, bet nuo dul­kių“ – sa­ko nau­ja­ku­riai, anks­tes­nės ra­jo­no val­džios iš­va­din­ti atė­jū­nais. Nau­ja­ku­riai ir ta­da val­di­nin­kus ban­dė įti­kin­ti ties­ti as­fal­tą, ta­čiau bu­vo iš­va­din­ti atė­jū­nais.

Au­to­rės nuo­tr.

DUL­KĖS: Per kai­mą va­žiuo­jan­tis sunk­ve­ži­mis pa­ke­lia tirš­tus dul­kių ka­muo­lius.

AT­GI­MI­MAS: Pa­ne­vė­žie­tį Au­ri­mą Lio­bi­ką ste­bi­na val­džios abe­jin­gu­mas Ge­džiū­nų at­gi­mi­mui.

SIE­KIS: Tė­viš­kė­nams ir nau­ja­ku­riams Mū­šos pa­kran­čių tvar­ky­mas bu­vo vie­nas pir­mų­jų bend­rų dar­bų. (Nuotr. Au­ri­mas Lio­bi­kas ir Ge­nė Jaš­ku­lie­nė).

DUL­KĖS II: Vi­sa kas yra kie­me, pa­si­den­gia sto­ru dul­kių sluoks­niu.

NAU­JA­KU­RIAI: Kai­mo so­dy­bas kei­čia grįž­tan­tys tė­viš­kė­nai ir nau­ja­ku­riai iš ap­lin­ki­nių mies­tų.

PRAEI­TIS: Ge­džiū­nuo­se – kaip mu­zie­ju­je, avis lai­kan­ti mo­te­ris jas ker­pa se­no­vi­niu bū­du.

EKS­PO­ZI­CI­JA: Ge­džiū­nų et­nog­ra­fi­nio bui­ties mu­zie­jaus pra­džia – eks­po­zi­ci­ja prie J. Bur­kaus dū­mi­nės pir­te­lės.

AP­SAU­GA: Jo­nas Bur­kus sa­ko, jog vie­nin­te­lė ap­sau­ga nuo dul­kių – lais­ty­ti žvyr­ke­lį. Taip da­ro dau­ge­lis Ge­džiū­nų gy­ven­to­jų.