Naujausios
Kuršėniškių išskirtinumas
Šią rugpjūčio 7-ąją, kaip ir kasmet, į sąskrydį, pasidabinusios istoriniais tautiniais rūbais, važiavo dvi šaunios jaunosios Lietuvos patriotės Kamilė Jonaitytė ir Otilija Bučiūnaitė. Kamilė – Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos gimnazistė, aktyvi Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos savanorė, Lietuvių kalbos draugijos narė.
Otilijos Bučiūnaitės istorija unikali tuo, jog mergina gyvena Švedijoje, o vasaroja Kuršėnuose, kur jos tėvų gimtinė ir senelių namai. Atostogaudama Kuršėnuose Otilija aktyviai įsijungia į miesto kultūrinį gyvenimą, savanoriauja bibliotekoje, dalyvauja renginiuose. Nuoširdi draugystė ir meilė Lietuvai Kamilę ir Otiliją sieja nuo pat vaikystės.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kuršėnų filialo vadovei Marijai Šadlauskienei į gražiausią metų šventę Ariogaloje pavyksta pakviesti ir daugiau jaunų žmonių, kurie, tikimasi, ateityje bus nuoširdūs sąjungos bendradarbiai, puoselėjantys tradicijas ir tęsiantys darbą.
Važiuojant ankstų rytą iš Kuršėnų į Ariogalą, daug kalbėta apie praeitį ir ateitį, apie tai, kad tremties brolių ir sesių kasmet vis mažiau besusirenka į sąskrydį Dubysos slėnyje, nes tremtinių amžiaus vidurkis – apie 80 metų. Jeigu anksčiau iš Kuršėnų į Ariogalą važiuodavo po kelis didžiulius autobusus žmonių, šiemet visi tilpo į Šiaulių rajono savivaldybės 20 vietų mikroautobusą.
Dainos, gera nuotaika, nuoširdus bendravimas – visų Kuršėnų filialo žmonių sueigų bruožas. Kelionė iki Ariogalos neprailgsta, kai daliniesi vaišėmis, dainomis ir prisiminimais.
Kuršėniškis Alfredas Jonuška į Dubysos slėnį kasmet atveža ir pastato palapinę, kur Kuršėnų tremtiniai saugiai ir smagiai įsikuria nebijodami nei kaitrios saulės, nei lietaus.
Partizano dukra gavo Dievo dovaną
Kaip ir kasmet – gražiausia ir iškilmingiausia šventės dalis – eisena. Didžiulę 3 000 žmonių koloną nuo Ariogalos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios per miestelį į nuostabųjį Dubysos slėnį vedė Lietuvos kariai, Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras. Kolona vilnijo tautinėmis vėliavomis, miestų, iš kurių atvykusios delegacijos, atributika. Žmonės pasipuošę tautiniais rūbais šypsojosi ir mojo visiems sutiktiems.
Kolonoje žvilgsnį traukė ir būrys žmonių, apsirengusių Lietuvos partizanų, pasipriešinimo kovų laikus primenančiomis uniformomis, nešėsi šautuvus. Sąskrydyje Dubysos slėnyje buvo įrengta partizanų stovykla, joje buvo galima susipažinti su partizanų gyvenimo detalėmis, uniformomis, ginklais.
LPKTS Kuršėnų filialo narė, partizano Juozo Daknavičiaus-Kovo dukra Aldona Mockevičienė, gyvenanti Ventos miestelyje, visų iškilmių metu akimis po Dubysos slėnį ieškojo Lietuvos partizanų palapinės. „Labai noriu pamatyti partizanų uniformas, pasižiūrėti, kaip galėjo atrodyti mano tėvas“, – graudinasi Aldona.
Aldonai kiekviena žinia apie partizanus yra tarsi susitikimas su tėvu, kurio net kapo neturi. Aldona Daknavičiūtė-Mockevičienė 2019 metų vasarą Akmenės rajone, Papilės seniūnijoje, buvusio Rimšių kaimo vietoje, po laukine obelimi pastatė atminimo kryžių savo tėvui J. Daknavičiui, Lietuvos partizanui, Žemaičių apygardos „Ventos“ partizanų būrio kovotojui, slapyvardžiu „Kovas“. J. Daknavičius čia žuvo 1954 metų birželio 2-ąją. A. Mockevičienė iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 1999 metais yra gavusi dokumentą – pažymą apie kario savanorio Juozapo Daknavičiaus žūtį. Žūties datos ir vietos grafoje yra įrašyta „1954 06 02, Akmenės r. Rimšių k.“ Žūties aplinkybių grafoje: „Žuvo kovos lauke“.
Išėjome pasivaikščioti su Aldona po slėnį. Kaip praeisi pro knygas? Stabtelime prie šiaulietės žurnalistės Živilės Kavaliauskaitės, kur būriuojasi žmonės, norintys įsigyti jos publicistikos knygą „Trispalvė Irkutsko karštyje: Sibiro reportažai ir atgarsiai“. Šioje knygoje spausdinami reportažai iš kelionės po Irkutsko sritį, kurios metu lankyti buvę tremtiniai, tvarkytos lietuvių kapinės bei Lietuvoje gyvenančių žmonių, kurių tremties vieta buvo Irkutsko srityje, istorijos.
Ariogalos sąskrydyje įrengtoje partizanų būstinėje Aldona papuola į iškilmes – partizanų būrio vadas kalba apie tai, koks svarbus partizanams buvo tikėjimas, ryšys su Dievu ir malda – ji palaikė, guodė, teikė tikėjimo nepriklausoma Lietuva, pergale. Vadas partizanų rinktinei iškilmingai praneša, kad sąskrydyje vykusiose šv. Mišiose jas aukojęs kardinolas Sigitas Tamkevičius pašventino „Partizano maldaknyges“, nedidelius maldynėlius su maldomis, litanijomis, kurios telpa kišenėje drauge su kovotojo dokumentais. Kiekvienam iš šio būrio karių, nešiojančių partizano uniformą, su pagarba buvo įteikta brangenybė – „Partizano maldaknygė“, ją pabučiavę kariai dėjosi į kišenėles prie širdies.
Baigus šią ceremoniją, vadas, sužinojęs, kad Aldona yra partizano dukra, atidavė pagarbą ir įteikė jai paskutinę turėtą „Partizano maldaknygę“ bei drauge su visu būriu nusifotografavo su partizano dukra A. Daknavičiūte-Mockevičiene.
„Štai ir įvyko susitikimas su tėvu per šiuos partizanus. Tikiu, kad ir Tėvas danguje matė šią ceremoniją“, – neslėpdama ašarų, kalbėjo partizano dukra Aldona. Ši Ariogalos vasara A. Mockevičienei – viena įsimintiniausių gyvenimą, nes ji gavo Dievo dovaną.
