Naujausios
Buvusios karčiamos pamatai
Archeologiniai tyrimai, kuriuos atliko archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas, vyko Joniškio senamiestyje, Žagarės gatvėje Nr. 10–12, kur bus vedamos kanalizacijos trasos. Iškasus tris tranšėjas ištirtas beveik 25 kvadratinių metrų plotas, kur aptikti treji pamatai, trys krosnys ir keturios ūkinės duobės (kai kurios jų kieme atliko tualeto funkcijas) skirtinguose 45, 85 ir 120 centimetrų gylio sluoksniuose.
Arčiausiai gatvės atsivėrė apie 1795 metus statyto pastato, kuriame buvo įsikūrusi karčiama, pamatai – atidengtas lygus akmeninis priemenės, kamino–virenės grindinys, krosnies liekanos. Karčiama veikė iki 1868 metų, kai kilus dideliam gaisrui sudegė.
E. Vasiliauskas pateikia aprašymą, kaip Joniškio karčiamų vaizdą 1845, 1847 metais glaustai įvertino vokiečių (saksų) dailininkas, literatas, keliautojas Julijus Dioringas (1818–1898): „Pietus valgėme nuskurusiame, nešvariame turgaus miestelyje Joniškyje, kuriame knibždėjo žydai. Lietuvė mergina mus aptarnavo prie stalo, jos ruda suknelė buvo su iškirpte, kuri apnuogino kūną ir atidengė vieną jos apvalią, jaunatvišką krūtinę.“
„(...)Pusę dviejų nakties mes pasiekėme siaubingą Joniškį, kur vežėjas mus atvežė į klaikios žydų girdyklos staldą (visuomeninės paskirties miestelio ūkinis pastatas vežimams statyti ir arkliams palikti), kokio gyvenime nesu regėjęs. Čia mes turėjome praleisti dvi valandas nejaukių, nešvarių ir įtartinų padugnių ir jų arklių draugijoje. Mano žmona pasiliko vežime, o aš prie jo stovėjau saugoti, prie vežimo pritvirtinau nedidelį žibintuvėlį. Galiausiai tai buvo iškentėta ir mes leidomės į kelionę.“
Ant aukščiau minėtos sudegusios karčiamos Žagarės gatvėje pamatų vėliau iškilo naujas medinis statinys su plūkta asla, išstovėjęs iki 1979 metų sausio 20 dienos, tada ir šis nugriautas. Čia iki 1941 metų gyveno žydų tautybės šeima, greičiausiai prekiavusi linais, sėmenimis, trąšomis (skiriasi namų numeracija, bet pavardė ta pati). Dar 1940 metais dokumentuose minima savininkė Chaja Zaksienė. Gyvenamasis namas buvo medinis, ant akmenų mūro cokolio, pusvalminiu stogu, skydai – fachverko konstrukcijos, dažnai su nedegtų plytų užpildu. 1970 metų ikonografiniuose dokumentuose išlikęs šio namo, kaip ir greta toje pačioje Žagarės ir Darbininkų gatvėse besirikiavusių pastatų, vaizdai. Minėtas namas, kaip ir visa eilė kitų, kurie dar išlikę, – vokiškosios fachverko architektūros pavyzdžiai, perimti iš Kuršo. Po įvairių pertvarkymų, remontų išraiškingos statinių fachverko detalės buvo paslėptos, kurias būtų galima atnaujinti.
Turtinga žydų bendruomenė Žagarėje
Dr. Ernesto Vasiliausko pastebėjimu, pagal 1848 metų duomenis apie žydų bendruomenių nekilnojamąjį turtą, Šiaulių apskrityje ypač išsiskyrė Žagarė, kurioje žydai turėjo net 320 namų (dūmų), kai Šiauliuose vos ne dvigubai mažiau – 189, Šeduvoje – 85, Joniškyje – 80. Išskirtinis ir toks faktas, kad miestuose, miesteliuose visur minima esant po vieną medinę sinagogą ir vieną šiulę (pastarosiose vykdavo ir pamokos, ir pamaldos, jos buvo labiau kasdienės, ne šventinės, šildomos krosnimis), išskyrus, Šeduvą, kur buvo dvi sinagogos ir viena šiulė, Šiaulius, turėjusius vieną mūrinę ir vieną medinę sinagogas bei šiulę ir Naujoji bei Senoji Žagarės, kuriose minima net po dvi mūrines sinagogas ir dvi šiules (tai seniausi mūriniai žydų kulto pastatai apskrityje, statyti 1805, 1810, 1820, 1846 metais), kas liudija apie gana gausią ir turtingą vietos žydų bendruomenę. Neatsitiktinai iš Žagarės kilo Pasaulyje plačiai žinomos žydų šeimos bei jų nariai – rabinas Izraelis Salanteris (Lipkinas), Mandelštamai ir kt.
Tame pačiame surašyme fiksuojama, kad Joniškyje nėra nė vienos sinagogos, o tik viena šiulė, pastatyta dar kunigaikščio Zubovo nurodymu, tiksli data nežinoma. Be to, Joniškio žydai Vilniaus gubernijos valdybos leidimu nuo 1842 metų rugsėjo 25 dienos maldai rinkosi privačiame žydo M. Rabinovičiaus name. Istoriografijoje senokai įsitvirtinusi nuomonė, kad Joniškio baltoji sinagoga pastatyta jau 1823 metais ant sudegusių krautuvių pamatų. Šį faktą pirmasis savo darbe, rašytame apie 1850 metus, mini Šiaulių archyvaras Mauricijus Griškevičius (1801–1864).
„1895 metų Kauno gubernijos atmintinėje knygutėje rašoma, kad seniausi išlikę Joniškio miesto pastatai – katalikų bažnyčia ir mūrinė miesto rotušė, kurioje dabar yra sinagoga. Vadinasi, dabartinės Baltosios sinagogos pastato statusas tuo metu – 1848 metais dar buvo neaiškus, kol susivieniję miesto bajorai, miestiečiai, laisvieji žemdirbiai 1807–1845 metais bylinėjosi su grafais Zubovais dėl laisvės nuo dvaro ir savivaldos teisių atkūrimo. Tad, matyt, oficialiai šis pastatas 1848 metais dar buvo miesto rotušė. Nežiūrint to, kad laisvė nuo dvaro išsikovota 1840–1845 metais, tačiau nepavykus atgauti savivaldos teisių apie 1850 metus galutinai ji buvo įteisinta kaip Joniškio žydų pagrindiniai maldos namai – sinagoga“, – neatitikimus paaiškina dr. E. Vasiliauskas.
Nuo muškietos kulkos iki rusiškos pypkės
Kad minėtoje vietoje Žagarės gatvėje buvusi karčiama, liudija daug aptiktų vietos gamybos ir importinių stiklo butelių (vienas su 1856 metų data), žiestos „kaimiškos“ ir „miestų“ keramikos: puodynių, ąsočių, lėkščių, dubenų, dangčių, gyvūnų kaulų. Dauguma šių radinių mena rašytojo Onorė de Balzako (1799–1850) kelionės 1843 metais per Joniškį laikus. Gana paprasta kaimiška buitis. Visos atliekos (gyvūnų kaulai, šukės) buvo supiltos tiesiog kieme į joje esančias ūkines duobes, tokia tuo metu buvo higiena. Taip pat kieme esančiuose trobesiuose fiksuotas mėšlo sluoksnis, kas būtų savaime suprantama, juk į karčiamas žmonės atvažiuodavo arklių traukiamais vežimais.
Iš įdomesnių eksponatų – rasta muškietos kulka, trijų graviruotų stiklinių dalys. Taip pat tyrinėjimų radiniai – raudono molio pypkė (XVIII amžiaus pabaiga – XIX amžiaus pradžia), kokių aptikta Pskove, Tuloje, Maskvoje, geležinė diržo sagtis, žaliai, baltai–geltonai glazūruotų plokštinių ir karnizinių koklių likučiai, nedaug fajanso bei akmens masės, geležies gaminių.
Giliau į kiemą buvusių dar dviejų medinių pastatų pamatai, sukrauti iš akmenų, pagal radinius, kaip ir pirmojo atveju, datuojami 1795–1868 metais. Antrojo ūkinio statinio pamatams buvo panaudota girnapusė, o trečiasis medinis gyvenamasis pastatas buvo su krosnies liekanomis.
Greta pirmojo namo 25–33 centimetrų gylyje atidengtas dar vienas akmenų grindinys, buvęs pravažiavimas į kiemą, įrengtas apie 1900–1920 metus, bet jo paviršius nelygus, gerokai prastesnis nei išgrįstojo šimtmečiu anksčiau, atstojusio karčiamos grindis.
Apie šiuos radinius ir Joniškio karčiamų istoriją norintieji plačiau turėjo progą išgirsti ir spalį pirmą kartą Joniškyje Žiemgalos draugijos ir archeologo dr. E. Vasiliausko organizuotame plenere–edukacijoje „Senųjų Joniškio karčiamų paslaptys“. Jo dalyviai ne tik sužinojo įdomių faktų bei kaip metodiškai atliekami archeologiniai tyrimai, bet ir savo rankomis prie jų galėjo prisidėti.
