Ar pakeitė Jūsų gyvenimą naujoji Vyriausybė?

KLAU­SIA­ME

Ar pa­kei­tė Jū­sų gy­ve­ni­mą nau­jo­ji Vy­riau­sy­bė?

Praė­jo me­tai, kai dir­ba Vals­tie­čių ir ža­lių­jų bei so­cial­de­mok­ra­tų su­for­muo­ta Vy­riau­sy­bė, su­lau­ku­si ypač daug ži­niask­lai­dos dė­me­sio, kar­tais pa­grįs­tų, kar­tais ne­pag­rįs­tų kal­ti­ni­mų. Skai­ty­to­jų klau­sia­me, ar nau­jo­ji val­džia pa­kei­tė jų gy­ve­ni­mą.

Lai­ma SI­MĖ­NIE­NĖ, Kel­mės „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rė:

– Vie­ne­ri me­tai – per trum­pas lai­kas, kad ga­lė­tu­me ob­jek­ty­viai įver­tin­ti Vy­riau­sy­bės veik­lą. Mi­nist­rai šį tą kei­čia, sten­gia­si, ta­čiau pro­vin­ci­ja tų pa­stan­gų taip ir ne­pa­jau­čia.

Pro­gim­na­zi­ja me­tus bai­gia ge­rai, kla­sės – už­pil­dy­tos. Ta­čiau tarp mo­ky­to­jų nu­si­vy­li­mas tik di­dė­ja. Va­do­vau­ju pro­gim­na­zi­jai, ta­čiau pir­mą­syk pa­jau­čiau, ką reiš­kia nuo­lat skai­čiuo­ti sa­vo as­me­ni­nius fi­nan­sus ir la­vi­ruo­ti, kad iš­gy­ven­tu­me iki ki­to at­ly­gi­ni­mo. Taip at­si­ti­ko dėl spar­taus mais­to ir ki­tų bū­ti­niausių pre­kių kai­nų šuo­lio.

O kaip tu­ri jaus­tis mo­ky­to­jai, ku­rie dir­ba už 400 eu­rų? Aukš­čiau­siuo­se sluoks­niuo­se ran­da­ma pi­ni­gų ir bū­dų pa­kel­ti al­gas. O ki­tiems svar­bų dar­bą at­lie­kan­tiems in­te­li­gen­tams lė­šų vis pri­trūks­ta.

Drau­ge su mal­tie­čiais va­žia­vau į pa­ra­mos kon­cer­tą. Kai pa­si­klau­sai žmo­nių li­ki­mų, da­ro­si bai­su. Vi­są gy­ve­ni­mą dir­bę ir mo­kes­čius mo­kė­ję žmo­nės tu­ri lauk­ti, kad jiems kas at­neš­tų lėkš­tę sriu­bos!

Tuo­met pa­gal­vo­ju, jog ir pa­čiai jau ne už kal­nų pen­si­ja. Kaip rei­kės iš­gy­ven­ti? Su­tin­ku į pen­si­ją išė­ju­sius ko­le­gas mo­ky­to­jus. Jie la­bai pa­si­kei­čia, su­si­gū­žia, su­vargs­ta, nes nie­ko sau ne­ga­li leis­ti, tik tau­py­ti, tau­py­ti, kad už­tek­tų pi­ni­gų iki ki­tos pen­si­jos. Ir dar dir­ban­tys mo­ky­to­jai daž­nai apie tai pa­kal­ba. Rei­kė­tų at­si­dė­ti se­nat­vei, bet nė­ra iš ko su­tau­py­ti.

Su kiek­vie­na nau­ja val­džia, at­si­ran­da nau­ja vil­tis, jog dirbs žmo­nėms. Bet su­si­da­ro įspū­dis, jog kiek­vie­nas dir­ba tik sau, nes to­kia iš­li­ki­mo arit­me­ti­ka.

Ar­tė­ja Ka­lė­dos. At­ro­do, tu­rė­tu­me džiaug­tis, švie­sio­mis šir­di­mis lauk­ti šven­čių. Bet ne­ga­li­me nu­vy­ti pe­si­miz­mo. Ir ne­nuos­ta­bu, jog mo­ki­niai jau nuo pra­di­nių kla­sių kal­ba apie emig­ra­ci­ją į už­sie­nį.

Vi­lia­mės, jog prie vi­sos ši­tos si­tua­ci­jos ne­pri­si­dės bent ka­ras.

Ma­ri­jus ČE­KA­VI­ČIUS, Kra­žių se­niū­ni­jos ūki­nin­kas:

– Ma­nau, jog nau­jo­ji Vy­riau­sy­bė ne­si­ti­kė­jo, kad su­si­durs su vi­siš­kai bank­ru­ta­vu­sia Lie­tu­vos eko­no­mi­ka. To­kį pa­vel­dą ga­vu­si nė iš­min­tin­giau­sia val­džia ne­su­ge­bė­tų per me­tus pa­keis­ti pa­dė­ties. Juk 26 me­tus Lie­tu­va bu­vo tik skur­di­na­ma. Taip at­si­ti­ko to­dėl, kad ne­bu­vo priim­tas de­so­vie­ti­za­ci­jos įsta­ty­mas ir dau­ge­liu lyg­me­nių mus val­dė žmo­nės, tu­rin­tys stri­bo mąs­ty­se­ną.

Ši­ta Vy­riau­sy­bė ieš­ko­jo mi­nist­rų pro­fe­sio­na­lų. Dau­gu­ma pro­fe­sio­na­lų. Ta­čiau yra ir pa­meist­rių.

Vis dėl­to ma­nau, jog ši­ta Vy­riau­sy­bė ei­na į prie­kį. Tik su­si­du­ria su bu­vu­sia sis­te­ma ir di­džiu­liu pa­si­prie­ši­ni­mu. Tar­si ma­žas ping­vi­niu­kas šok­tų prieš di­de­lį ban­gi­nį.

An­tai svei­ka­tos mi­nist­ras Au­re­li­jus Ve­ry­ga pa­ju­di­no al­ko­ho­lio ir vais­tų ga­min­to­jų monst­rus. Koks ažio­ta­žas ki­lo!

Aš, kaip Lie­tu­vos pi­lie­tis, as­me­niš­kai ma­tau, jog bent jau sie­kia­ma ma­žin­ti so­cia­li­nę at­skir­tį. Kad ir spren­di­mas, jog dau­giau kaip 150 tūks­tan­čių eu­rų pa­ja­mų per me­tus gau­nan­tys ūki­nin­kai ne­ga­lės ti­kė­tis Eu­ro­pos pa­ra­mos. Juk fak­tiš­kai di­die­ji ūki­nin­kai pra­ri­jo ma­žus ūke­lius. Dėl to kai­me kles­ti di­džiu­lė be­dar­bys­tė ir skur­das.

Džiau­giuo­si, kad svars­to­ma pirk­ti eko­lo­giš­kas vie­tos ūki­nin­kų dar­žo­ves iki­mo­kyk­li­nėms įstai­goms. Ir vai­kai val­gys svei­kes­nį mais­tą, ir smul­kes­niems, dar­žo­ves au­gi­nan­tiems ūki­nin­kams bus nau­dos.

Sus­tab­dy­tas ir pi­ni­gų vo­gi­mas bei švais­ty­mas. Pa­žiū­rė­kit, kiek vien Kel­mės ra­jo­ne šie­met išas­fal­tuo­ta ke­lių. Anks­čiau as­fal­tuo­ta­vo de­šim­ti­mis ir šim­tais met­rų, da­bar – ki­lo­met­rais.

O dėl gy­ven­to­jų skur­do – juos la­biau­siai nu­skur­di­no eu­ro įve­di­mas. Ne vals­tie­čiai dėl to kal­ti, kad kai­nos išau­go tri­gu­bai, o al­gos su­ma­žė­jo.

Ne jų ga­lioms su­val­dy­ti ka­ro pra­mo­nės me­cha­niz­mą, ku­riam teks skir­ti 2 pro­cen­tus bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to, o žmo­nės nuo­lat gąs­di­na­mi ga­li­mu ka­ru.

Li­na SA­MU­LY­TĖ, ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo ir in­ves­ti­ci­jų sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė:

– Kas­dien ten­ka bend­rau­ti su ke­lio­mis mi­nis­te­ri­jo­mis. Ten dir­ba la­bai ge­ra­no­riš­ki spe­cia­lis­tai. Mie­lai bend­ra­dar­biau­ja, iš­sa­miai ir aiš­kiai at­sa­ko į už­klau­sas, kon­sul­tuo­ja. La­bai po­zi­ty­viai nu­si­tei­kę re­gio­nų ir ra­jo­nų at­žvil­giu.

Tą pa­tį ga­liu pa­sa­ky­ti ne tik apie Vi­daus rei­ka­lų, Ūkio mi­nis­te­ri­jas, bet ir apie Cent­ri­nę pir­ki­mų val­dy­mo or­ga­ni­za­ci­ją, įmo­nę „In­ves­tuok Lie­tu­vo­je“. Jie vi­suo­met pa­si­ruo­šę pa­dė­ti, tik sa­vi­val­dy­bės ne vi­sa­da tin­ka­mai at­lie­ka na­mų dar­bus.

Ant­ra ver­tus, gal sa­vi­val­dy­bės ne­tu­ri la­bai kva­li­fi­kuo­tų spe­cia­lis­tų ar­ba tie spe­cia­lis­tai dėl ma­žų at­ly­gi­ni­mų ne­tu­ri mo­ty­va­ci­jos dirb­ti. Spe­cia­lis­tai, ku­rie nė­ra ad­mi­nist­ra­ci­jų di­rek­to­rių nu­my­lė­ti­niai, daž­niau­sia dir­ba už 500 eu­rų per mė­ne­sį.

Ir aš pa­ti gau­nu to­kį at­ly­gi­ni­mą, nors tu­riu ke­tu­ris aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mus, mo­ku nor­ve­gų, ang­lų ir ru­sų kal­bas, tu­riu dar­bo Nor­ve­gi­jos įmo­nė­je pa­tir­ties.

Ma­nau, jog Vy­riau­sy­bė tu­rė­tų su­re­gu­liuo­ti dar­bo už­mo­kes­čio klau­si­mus.

Pro­vin­ci­jai skau­dus ir šių die­nų spren­di­mas vers­lo įmo­nė­se dir­ban­tiems žmo­nėms tai­ky­ti „Sod­ros“ grin­dis. Tai ga­li su­nai­kin­ti kai ku­rias įmo­nes. Ir jos ne­bū­ti­nai su­kčia­vo ar ven­gė mo­kė­ti mo­kes­čius. Gal tik da­li­nai dir­ban­čius pa­jė­gė iš­lai­ky­ti, o gal tie­siog to­kia dar­bo spe­ci­fi­ka, kad dar­bo yra tik po­rai ar trims va­lan­doms.

Il­de­fon­sas PET­KE­VI­ČIUS, „Ker­ka­sių“ že­mės ūkio bend­ro­vės pir­mi­nin­kas, ra­jo­no Vers­li­nin­kų aso­cia­ci­jos va­do­vas:

– Kaž­ko­dėl ta Vy­riau­sy­be žmo­nės nuo­lat gąs­di­na­mi, ge­ri jų no­rai pa­ver­čia­mi vos ne nu­si­kal­ti­mais. Ap­ri­bo­jo al­ko­ho­lį. Ar tai blo­gai? Tu­ri tau­ta vie­ną kar­tą pra­blai­vė­ti.

Pa­ju­di­no vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas ir vals­ty­bės įmo­nes, ku­rios gy­ve­no tar­si sa­vo nuo­sa­vo­je gra­fys­tė­je. Tai ir­gi pui­ku.

As­fal­tuo­ja la­bai daug vieš­ke­lių. Va­di­na­si, ne­grobs­to pi­ni­gų, lė­šas nau­do­ja žmo­nių la­bui.

Ar­ba re­for­muo­ja urė­di­jas. Jau se­niai pa­ty­liu­kais kal­bė­da­vo­me, kad joms su­da­ry­tos iš­skir­ti­nės są­ly­gos. O urė­dai bū­da­vo lyg ka­ra­liu­kai.

Per me­tus ir ne­bu­vo įma­no­ma vis­ko pa­keis­ti. Juo­lab, kad „vals­tie­čiai“ su­si­du­ria su di­de­liu pa­si­prie­ši­ni­mu. Ži­no­ma, kar­tais pri­trūks­ta ži­nių ir kom­pe­ten­ci­jos.

Ta­čiau po tru­pu­tį di­di­na­mi ir at­ly­gi­ni­mai, ir pen­si­jos.

Gal kiek skaus­min­gos ma­žoms įmo­nė­lėms taip va­di­na­mos „Sod­ros“ "grin­dys". Mū­sų bend­ro­vei tai neak­tua­lu, nes ne­tu­ri­me ne vi­su eta­tu dir­ban­čių žmo­nių. Ta­čiau ki­toms ga­li nei­gia­mai at­si­liep­ti.

Ma­nau, kad sta­žu ir kas bus kai su­lauks pen­si­nio am­žiaus, pri­va­lo rū­pin­tis pa­ts žmo­gus. Jei­gu darb­da­vys pikt­nau­džiau­ja ir mo­ka vo­ke­liuo­se, ne­tu­rė­tų su­tik­ti taip dirb­ti. O jei­gu iš tik­rų­jų dir­ba ne vi­su eta­tu, ko­dėl darb­da­vys už jį tu­ri mo­kė­ti?

Ma­nau, jog ir vals­ty­bės tar­ny­bo­je rei­kia per­tvar­kos. Rei­kia ma­žin­ti val­di­nin­kų skai­čių, pa­lik­ti dirb­ti tik pa­čius ge­riau­sius ir mo­kė­ti jiems di­des­nius, kom­pe­ten­ci­ją ati­tin­kan­čius at­ly­gi­ni­mus.

Pa­vyz­dį re­for­muo­da­ma­si pa­ro­dė po­li­ci­ja. Pa­rei­gū­nų su­ma­žin­ta, bet dar­bas – efek­ty­ves­nis.

Rū­ta Kat­ri­na JUŠ­KAI­TĖ, Psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ro gy­dy­to­ja:

– Me­di­ci­no­je daug su­maiš­ties. Bet ne­ma­nau, jog dėl to kal­ta da­bar­ti­nė Vy­riau­sy­bė. Jau dau­ge­lį me­tų į ra­jo­nus ne­no­ri va­žiuo­ti dirb­ti jau­ni spe­cia­lis­tai.

Aš pa­ti jau 24 me­tai, kai pen­si­jo­je, ir vi­są lai­ką dir­bau. Mie­lai bū­čiau už­lei­du­si sa­vo vie­tą jau­nam psi­chiat­rui. Dė­ti skel­bi­mai, vi­lio­ti jau­ni spe­cia­lis­tai, bet nė vie­nas ne­su­si­gun­dė va­žiuo­ti į Kel­mę, ne­bu­vo kas pa­keis­tų.

Tik da­bar, kai su­si­rgau ir po li­gos ne­ke­ti­nu grįž­ti į dar­bą, lai­ki­nai va­ži­nė­ja gy­dy­to­ja iš Kur­šė­nų. Gir­dė­jau, jog pa­vy­ko su­ras­ti gy­dy­to­ją re­zi­den­tą, ku­ris ma­ne pa­keis.

Ge­rai, kad atei­nan­čiais me­tais Vy­riau­sy­bė ke­ti­na pa­di­din­ti gy­dy­to­jų at­ly­gi­ni­mus. Ma­nau, jog tai tei­sin­ga, nes to­kius moks­lus bai­gęs spe­cia­lis­tas ne­tu­rė­tų su­kti sau gal­vos dėl pra­gy­ve­ni­mo. Juk gy­dy­to­jai va­ži­nė­ja per ke­lias vie­tas, kad su­si­da­ry­tų nor­ma­les­nis at­ly­gi­ni­mas, ken­čia jų svei­ka­ta, ne­nor­ma­lus šei­mų gy­ve­ni­mas, ga­liau­siai ne­ma­nau, kad ir dar­bo ko­ky­bė to­kia, ko­kia bū­tų, jei­gu me­di­kas dirb­tų ra­miai vie­no­je vie­to­je ir gau­tų nor­ma­lų at­ly­gi­ni­mą.

Su­maiš­ties įne­šė ir elekt­ro­ni­nė re­cep­tų iš­ra­šy­mo sis­te­ma. Aš pa­ti jau ra­šy­da­vau elekt­ro­ni­nius re­cep­tus, ta­čiau pa­si­tai­kė, jog pa­cien­tui tek­da­vo ra­šy­ti re­cep­tą ant­rą kar­tą, ran­ka, nes iš­siųs­tas jis ne­pa­siek­da­vo vais­ti­nės.

Klai­das da­ro vi­sos vy­riau­sy­bės ir vi­si žmo­nės. To­dėl ne­ma­nau, jog tik me­tus dir­bu­sią ir pa­ly­gin­ti ne­ma­žai nu­vei­ku­sią Vy­riau­sy­bę rei­kė­tų už ką nors bar­ti ar smerk­ti. Prob­le­mas ži­no, ma­nau, kad iš­spręs.

Adol­fas KAUB­RĖ, Ty­tu­vė­nų miš­kų urė­di­jos Du­by­sos gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas:

– Ma­no pro­fe­si­jos žmo­nių gy­ve­ni­mą pa­lies šios Vy­riau­sy­bės su­gal­vo­ta miš­kų urė­di­jų re­for­ma. Ma­nau, jog ne­rei­kė­jo to­kios dras­tiš­kos re­for­mos. Juk atei­da­mi į val­džią „vals­tie­čiai ir ža­lie­ji" ža­dė­jo la­biau rū­pin­tis re­gio­nais. O re­for­muo­jant urė­di­jas re­gio­nuo­se ma­žės dar­bo vie­tų.

Ma­nęs tie­sio­giai ta re­for­ma dar ne­pa­lie­tė, at­lei­di­mo la­pe­lio ne­ga­vau, ta­čiau ne­ri­mo į ma­no gy­ve­ni­mą įne­šė. Įne­šė ir į jau­nes­nių­jų ko­le­gų gy­ve­ni­mą. Jau­ni miš­ki­nin­kai jau var­to skel­bi­mus, ieš­ko dar­bo už­sie­ny­je.

Emig­ruo­ti ke­ti­na ir bu­hal­te­rės, nes su­jun­gus urė­di­jas, jų rei­kės ma­žiau, o pri­va­tūs Lie­tu­vos darb­da­viai kva­li­fi­kuo­toms bu­hal­te­rėms siū­lo tik 250 eu­rų at­ly­gi­ni­mą.

Ti­kiu, kad ir Ra­mū­nas Kar­baus­kis, ir ki­ti „vals­tie­čiai“ no­ri Lie­tu­vai tik ge­ro. Ta­čiau pa­ty­rė la­bai daug puo­li­mo. Puo­la al­ko­ho­lio ir vais­tų pra­mo­nės mag­na­tai, puo­la ži­niask­lai­da, kiek­vie­ną smulk­me­ną iš­pu­čia.

Bet klai­dų ir ši Vy­riau­sy­bė neiš­ven­gia. Trūks­ta pa­tir­ties. No­rė­tų­si, kad vyk­dy­tų sa­vo pa­ža­dą dau­giau dė­me­sio skir­ti re­gio­nams.

Ma­nau, kad rei­kė­tų dau­giau konk­re­čios pa­gal­bos žmo­nėms ir konk­re­čių dar­bų. An­tai jau­ni­mas kuo grei­čiau no­ri pa­bėg­ti iš kai­mo, nes jau­čia ato­trū­kį nuo ci­vi­li­za­ci­jos, nė­ra in­ter­ne­to. Tai pa­dė­ki­me tiems kai­mo vai­kams tu­rė­ti in­ter­ne­tą ir vis­ką, ko trūks­ta, kad jie ne­bėg­tų iš kai­mo ir iš Lie­tu­vos.

Lie­tu­vos gar­si­ni­mui pa­sau­ly­je ski­ria­me mi­li­jo­nus, o kai ku­riems Lie­tu­vos žmo­nėms ne­priei­na­mi pa­pras­čiau­si da­ly­kai.

Kal­bi­no ir fo­tog­ra­fa­vo Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ