Naujausios
Ar kompiuteris - geriausias vaiko draugas?
Ar jauni šiandieniniai tėvai paskaičiuoja, kiek laiko jų vaikai praleidžia prie kompiuterio? Kai kurios mamos tvirtina, jog kompiuteris apsaugo vaiką nuo šlaistymosi gatvėje, nuo blogų draugų įtakos. Bet ar pasvėrėme, kokią kitą žalą padaro šis iš pirmo žvilgsnio nekaltas užsiėmimas?
Viena iš šių dienų aktualijų – vaikų susidomėjimas kompiuteriniais žaidimais. Kiekvienas žmogus turi įvairių pomėgių, tačiau ne visi įpročiai tampa priklausomybėmis.
Kaip atskirti, kada vaiko žaidimas kompiuteriu yra tiesiog nekaltas pomėgis, o kada – klastingai besivystanti priklausomybė? Dažniausiai vaikai ir paaugliai įsitraukia į kompiuterinius žaidimus stresinio periodo metu: įtempti mokslai, barniai namuose, tėvų skyrybos, patyčios mokykloje ar kieme, kai jaučiasi tėvų nesuprasti ar atstumti, nesiseka užmegzti artimų santykių su bendraamžiais, išgyvena nelaimingą meilę ir t.t.
Kompiuteriniai žaidimai tampa emocinio nepasitenkinimo kompensavimo priemone ir galimybe „pabėgti“ nuo stresinės situacijos. Sėdėjimas prie kompiuterio virsta laiko praleidimo būdu ir tikslu. Po nekaltu noru papramogauti, žaidžiant po keletą valandų per dieną, slepiasi vaiko noras atsitraukti nuo realių gyvenimiškų situacijų. Vaikas siekia patekti į virtualų pasaulį, kuriame jis šeimininkas, ir viskas gali vykti taip, kaip jam norisi. Tokio elgesio logika labai paprasta: „Man sunku bendrauti su bendraamžiais? Užtat žaidime jaučiuosi herojumi!“, „Manęs nesupranta tėvai? „Online“ žaidimuose esu lygiavertis, priimtas, suprastas, galiu būti savimi“.
Deja, realybėje esančios problemos lieka neišspręstos ir dažniausiai netgi dar labiau paaštrėja. Dar labiau panyrama į žaidimus ir atsiranda piktnaudžiavimas kompiuteriu. Tai dar ne priklausomybė, bet jau – problema. Geriausiu draugu tampa kompiuteris.
Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų turi tam tikrų požymių, kuriais remiantis galima įtarti, kad vaikui reikia pagalbos.
Laisvą laiką vaikas dažniausiai praleidžia žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Jei niekas nepastebėtų, jis galėtų žaisti ir visą naktį.
Žaisdamas ignoruoja aplinkinius garsus, ypač tai, kas gali atitraukti nuo žaidimo (kvietimo valgyti, padėti atlikti tam tikrus darbus ir t.t.)
Nesako tiesos apie tai, kiek laiko praleido žaisdamas kompiuteriu.
Atkreipus dėmesį, kad jo elgesys darosi priklausomas, teisinasi, kad jam reikia kažko ieškoti internete, atlikti kokį nors darbą, ar kitaip meluoja.
Dažniau nori sėsti prie kompiuterio, nei pasimatyti su draugais ar laiką leisti su šeima.
Su bendraamžiais mieliau bendrauja internetu (ne vienas vaikas ar paauglys dėl to turi bendravimo problemų klasėje).
Mažai dalyvauja arba nedalyvauja įvairių būrelių veikloje.
Būna dirglus ir nervingas jeigu reikia būti ten, kur nėra galimybės žaisti kompiuteriu.
Negali kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie kompiuterio. Dažnai žaidžia ilgiau, nei buvo planuota.
Nešasi valgyti prie kompiuterio vietoj to, kad valgytų virtuvėje.
Neproporcingai daug pinigų išleidžiama kompiuterinei ir programinei įrangai tobulinti, domimasi naujovėmis (mobilus internetas, telefonas ir t.t.) kurios užtikrina, kad žaidimas būtų pasiekiamas bet kur ir bet kada.
Fiziniai požymiai: miego sutrikimas, nugaros arba kaklo skausmai, galvos skausmas, sausos akys, pablogėjusi klausa, regėjimas, kraujotakos sutrikimai: silpnumas, padažnėjęs širdies plakimas, pabalusi oda.
Kuo daugiau išvardytų požymių pastebite, tuo didesnė tikimybė, kad jūsų vaikas darosi priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų.
Keli patarimai tėvams kaip užkirsti kelią kompiuterinės priklausomybės išsivystymui:
ribokite vaiko laiką, praleidžiamą prie kompiuterio;
namų kompiuterį laikykite bendrame kambaryje ir matomoje vietoje, jokiu būdu ne vaiko kambaryje;
daugiau bendraukite su vaiku;
skirkite vaikui namų ruošos ar kitas užduotis, kurias jis turėtų laiku atlikti;
skatinkite vaiką sportuoti, daugiau laiko praleisti gryname ore.
Nepražiopsokite! Besivystant priklausomybei nuo kompiuterio atsiranda „emocinio bukumo“ simptomai. Vaikas nustoja emociškai reaguoti į namiškius: jam darosi nesvarbu tai, kad Jūs pykstate, kad rodote susirūpinimą ir pan. Jis tampa abejingu tam, kas sakoma, apsisukęs ir vėl daro tai, kas jam buvo uždrausta ar ko buvo prašoma nedaryti. Tai svarbus simptomas.
Įtarus problemą, vertėtų nedelsti ir kreiptis į specialistus. Pagalbos ir informacijos galima kreiptis į psichikos sveikatos centrus ar kitas įstaigas, kuriose dirba psichologai, psichoterapeutai.
Parengė Kelmės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistė
Audronė PALUBINSKIENĖ
Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
PRIKLAUSOMYBĖ: Kompiuteris neretai pavagfia mūsų vaiką ir realųjų jo gyvenimą.