Naujausios
KLAUSIAME
Ar Kelmės rajonas laukia pabėgėlių?
Lietuva turės priglausti per 1100 pabėgėlių. Savivaldybės jau raginamos registruoti laisvus namus ir butus, kurie bus išnuomojami pabėgėliams.
Kelmės rajone gyvena užsispyrę ir dar uždaresni už kitus lietuvius žemaičiai. „Kelmės kraštas“ klausia, kaip jie sutiktų pabėgėlius, ar jų laukia, ar tiki jų integracija ir geranoriškumu.
Vaclovas ANDRULIS, rajono meras:
– Apie pabėgėlius ir jų priėmimą kalbėta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje vykusiame pasitarime. Rajonai įpareigoti surinkti informaciją, kiek pabėgėlių galėtų priimti.
Mūsų rajono seniūnai šiuo metu domisi, kiek laisvų būstų būtų seniūnijose.
Manau, jog dėl patalpų mūsų rajone didelių problemų nekils. Tačiau abejoju dėl žmonių psichologinės būsenos. Kiek pasikalbu su bendruomenėmis, niekas nenori kaimyno pabėgėlio.
Kai kurie emigracijoje sunkiai dirbę žmonės piktinasi, jog jiems nuvykus į svetimą šalį, niekas nieko veltui nedavė. Teko ilgai vargti, miegoti miškuose, palapinėse, kol pagaliau galėjo išsinuomoti būstą. Ir negaliu taip manančių žmonių smerkti. Žemaičiai – grynakraujai, užsispyrę, nepratę prie kitų tautybių ir kito tikėjimo žmonių.
Bet, aišku, jeigu jau mums pabėgėlių paskirs, Savivaldybė turės juos priimti, pasirūpinti. Tik abejoju, ar patys pabėgėliai norės važiuoti į Kelmę, o juo labiau – į kaimą. Ar nebus taip, kad jie ir iš mūsų šalies pabėgs?
Galiausiai ir priimant juos kyla labai daug klausimų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patikino, jog socialines išmokas pabėgėliams mokės ne rajonų savivaldybės. Europa skirs kompensacijas.
Tačiau abejoju, ar tų kompensacijų užteks. Kaip vyks integracijos procesas? Juk integracija taip pat kainuotų didelius pinigus. Kelmėje nėra žmonių, mokančių arabų kalbą. Kaip su jais susišnekėtume? Negi dėl vienos ar poros šeimų samdytume vertėjų iš sostinės? Kas finansuotų jų lietuvių kalbos mokymąsi?
Manau, kad ir turtingosios Europos šalys jau pajuto pirmąsias problemas, todėl taip atkakliai, net grasindami sankcijomis dėl išmokų, reikalauja, kad ir neturtingos šalys dalytųsi šia našta.
Eurika DRUNGILIENĖ, Minupių kaimo bendruomenės pirmininkė:
– Į pabėgėlius žiūriu atsargiai. Nežinom, kokie žmonės atvažiuos. Man atrodo, jog pusė tų pabėgėlių – netikri. Ieško geresnio gyvenimo, o ne nuo karo bėga. Kiek teko matyti per televiziją, veža kontrabandą, alkoholį. Ar mūsų tėvynėje dar mažai problemų?
Smulkesnieji ūkininkai jau tampame skurdžiais. Dirbame tik tam, kad pragulų neatsirastų. O naudos – jokios. Kai suskaičiuoji į žemę ir į gyvulius sudėtus pinigus, sumoki visus mokesčius, pasižiūri, jog lieka mažiau negu žmogui, gyvenančiam iš pašalpų. Kai priglausime pabėgėlius, mus smaugs dar labiau. Juk ne tik pašalpininkams turėsime uždirbti, bet ir pabėgėliams. Valstybė visą naštą sukraus ant dirbančio žmogaus. Juk jau kalbama, kad ūkininkams, nepriklausomai nuo ūkio dydžio, dar kils „Sodros“ mokesčiai.
Lietuviai esame per lėti. Mūsų tėvynainių vaikai Lenkijoje mokosi avarinėse mokyklose. O Lietuvos lenkai, turėdami geresnes sąlygas už lietuvius, dar streikuoja.
Mums pasako veržtis diržus – ir veržiamės. Ne tik ant pilvo, bet ir ant nugaros. Pensininkai gyvena vos ne pusbadžiu, nes jau nebeturi sveikatos ir apsukrumo, o pensijos užtenka tik komunaliniams mokesčiams.
Pabėgėliai su tokiu skurdu nesitaikstys. Jie kovos už žmogaus teises, reikalaus sau privilegijų, mokyklų, mečečių, vertėjų. Jų moterys paprastai nedirba, aptarnauja vyrą. O mes aptarnausime jas, uždirbdami pinigus integracijai.
Man keista, jog dažniausia iš karo zonos bėga jauni, sveiki, stiprūs vyrai. Jie turėtų ginti savo šalį, o ne bėgti.
Dabar atbėga į svetimą šalį. Neturi dokumentų. Paskui trisdešimtmetis sako, kad jam šešiolika, nes nepilnamečiui priklauso didesnė išmoka. Lietuvoje net karvės turi pasus. O čia žmonės, vykdami į svetimą šalį, nesiveža dokumentų, neva juos pameta. Ar tai logiška?
Sako, mes juos atsirinksim. O kaip mes juos atrūšiuosim? Kaip atrodys visas šitas procesas, jeigu jie bus nusipirkę padirbtus pasus ir diplomus? Gal dar apsimes daktarais ir pradės mus gydyti?
Vokietija gal nori išpirkti kaltę už sukeltą Antrąjį pasaulinį karą. Todėl glaudžia tūkstančius pabėgėlių. Bet atrodo, ir ji jau suprato buvusi per naivi.
Lietuva niekam neprasikalto. Tad kodėl turime dalytis ta našta?
Jonas GAJAUSKAS, šaukėniškis pensininkas:
– Kol buvau jaunesnis ir pajėgesnis, suteikdavau labdarą vietiniams senukams. Dabar jau nebeturiu tiek jėgų. Tačiau pagalvojau, jog pabėgėliams padėti galėčiau. Mes su žmona gyvename sodyboje. Šaukėnuose turiu laisvą butą. Galėčiau išnuomoti kokiai pabėgėlių šeimai.
Duočiau dirbamos žemės gabalėlį, pievos, ožkelę ar kokį kitą gyvuliuką. Tegu darbuojasi. Tik abejoju, ar jie norėtų keltis į Šaukėnus...
Elena BURDULIENĖ, šaukėniškė muziejininkė:
– Kai pagalvoju apie pabėgėlius, apima dvejopi jausmai. Man jų gaila. Jie turi tik vieną gyvenimą.
Antra vertus, ir mūsų vaikai, vergaujantys užsieniuose, turi tik vieną gyvenimą. Bet jie ten dirba ir neprašo sau jokių privilegijų. Tikrai daugelis norėtų grįžti į Lietuvą. Bet sugrįžta ir pajaučia, kad turi išvažiuoti vėl. Darbo tėvynėje nėra. O kaip be darbo arba su kelių šimtų eurų alga įsigyti būstą?
O čia į Europą atplūsta tokia daugybė žmonių. Ne septyni ir ne septyniolika. Jiems visko reikės – ir būsto, ir maisto, ir drabužių. Ar mes pajėgūs būsime visa tai duoti? Man atrodo, jog skirstant, pabėgėlius, reikėtų atsižvelgti į šalių ekonomiką.
Petras RAČKAUSKAS. kelmiškis verslininkas:
– Man labiau patiktų pokalbio tema apie darbą. Mes uždirbame pinigus. Sumokame mokesčius valstybei. O kam ir kaip juos paskirstys, valdžios reikalas.
Nežinau, ar pabėgėliai galėtų turėti kokios įtakos mano verslui. Įmonei užtenka vietinių žmonių. Svarbu, kad jiems užtektų darbo.
Lidija MAČIŪNIENĖ, tytuvėniškė asmeninio gyvenimo konsultantė, internetinio vaikų radijo įkūrėja:
– Į šią problemą žiūriu netradiciškai. Todėl mano nuomonė gali kam nors ir nepatikti. Manau, kad viskas, kas pasaulyje vyksta, vyksta su Dievo žinia ir yra tobula. Dievas žino, ką daro. Galbūt kas nors iš šitos situacijos gaus pamokas.
Neneigiu, jog bus mums visiems sunku. Bet, matyt, taip turi būti. Svarbiausia, kad žmonės neprarastų vidinės ramybės.
Kalbino Regina MUSNECKIENĖ
Autorės nuotr.