
Naujausios
KLAUSIAME
Ar boikotavote prekybos centrus, nepirkdami prekių?
Šią savaitę daugelis Lietuvos žmonių boikotavo didžiuosius prekybos centrus dėl per didelių maisto produktų kainų.
Daugelis kalbintų kemiškių taip pat tvirtino tris savaitės dienas nėję pirkti maisto į didžiuosius prekybos centrus. Skaitytojai piktinosi, jog vienas kainų šuolis buvo po to, kai įvedė eurą, o kitas pastaruoju metu, kai nustota rašyti kainas ir litais.
Kad ir kaip brangintume maistą ir darbą jam pagaminti, kelmiškių nuomone, kainos – neadekvačios nei prekių vertei, nei lietuvių atlyginimams.
Skaitytojų klausėme: „Ar boikotavote prekybos centrus, nepirkdami prekių?“
Vilija VIRBICKĖ, Kelmės turizmo ir verslo informacijos centro direktorė:
– Šią savaitę nieko nepirkau prekybos centruose. Tai dariau sąmoningai. Kainos – protu nesuvokiamos. Ženkliai per didelės. Abu su vyru dirbame. Ir atlyginimus gauname ne minimalius. Tačiau apie 40 procentų abiejų atlyginimo išleidžiam maistui. Nors dar turime ir daržą, užsiauginame nemažai daržovių. Jeigu ir daržoves reikėtų pirkti, išleistume dar daugiau.
Tai nenormalu. Juk be maisto yra ir daugybė kitų poreikių: mokesčiai už komunalines paslaugas, būsto ir transporto išlaikymas, drabužiai, dukros mokslas ir ugdymas, kultūriniai poreikiai...
Gerai, kad žmonės boikotavo prekybos tinklus. Gal pagaliau išmoksime pasipriešinti ir pareikalauti. Manau, kad bus atkreiptas dėmesys, nes jau ir praėjusią savaitę, po kalafijorų skandalo, daržovės buvo šiek tiek atpigintos.
Zigmas Gaidauskas, Kelmės pašto vadovas:
– Palaikiau akciją. Nieko nepirkau. Kainos tikrai neproporcingos nei atlyginimams, nei maisto prekių vertei.
Aš asmeniškai maistui išleidžiu apie 200 eurų per mėnesį. Gyvenu vienas. Jeigu atvažiuoja svečių, išeina dar daugiau. O be maisto juk reikia ir kitų dalykų: švaros prekių, drabužių, degalų, išlaikyti automobilį.
Pavyzdžiui, daugelis laiškininkų turi šeimas, o dirba už minimalų atlyginimą. Sunku. Visą atlyginimą tenka pravalgyti.
Teisingai daro žmonės, bent tokia forma protestuodami. Tokio solidarumo reikėtų dažniau.
Gal tik kokiai dešimčiai procentų Lietuvos gyventojų neaktualu maisto kainos, nes jie uždirba daug. Visiems kitiems tenka labai taupyti. Ypač sunku toms šeimoms, kurios augina vaikus. Ką reiškia tie keliolika eurų vaiko pinigų? Ką už juos gali nupirkti? O jeigu jauna šeima dar nuomojasi būstą? Kaip tuomet išgyventi?
Lina MIKALAJŪNAITĖ, Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro direktorė:
– Nepirkau prekybos centruose, palaikiau akciją. Maisto kainos iš tiesų pernelyg didelės. Apskritai nedažnai apsipirkinėju prekybos centruose. Kartais užtenka ir mažos Kražių parduotuvės, turgaus.
Daug ką užsiauginame patys. Neperku jokių daržovių. Net arbatžoles ir prieskonius užsiauginu. Iš prieskonių perku tik pipirus. Rudenį priraugiu ir prikonservuoju daržovių. Kaime gyvenant nuodėmė būtų pirkti iš prekybos centro salotas.
Kaimiškus maisto produktus stengiuosi pirkti iš pirmų rankų. Pavyzdžiui, pieną, kiaušinius, mėsą galima nusipirkti iš kaimo žmonių. Nors toks apsipirkimas darosi vis sudėtingesnis. Pieną parduodavo vieną – dvi karves laikantys žmonės. Bet dabar jie priversti karves parduoti, nes iš smulkiųjų ūkininkų perdirbėjai nesuperka pieno.
Vištų taip pat savo grūdų neturintys žmonės nelaiko. Pirkti grūdus ir lesinti vištas neapsimoka.
Maisto kainos, palyginti su algomis, tikrai labai didelės. Jeigu viską reikėtų pirkti iš prekybos centrų, neišsiverstume.
Jaunos šeimos dabar taupo įvairiausiais būdais. Daug ką perkame internetu. Ypač prekes vaikams, nes jos lietuviškas algas gaunančiai jaunai šeimai – neįkandamos. O internetu ir drabužių, ir patalynės galima nusipirkti gerokai pigiau. Kartais kooperuojamės kelios šeimos – prekių parsisiunčiame iš užsienio. Manau, jog tai irgi savotiškas Lietuvos prekybininkų boikotas.
Vaclovas ANDRULIS, rajono meras:
– Pritariu akcijai. Ir pats nieko nepirkau. Esu nusiteikęs prieš prekybos monopolį. Atėjus stambiesiems prekybos centrams, žlugo daug smulkiojo verslo, mažų parduotuvėlių.
Kainos tikrai pakilusios. Ne tik maisto, bet ir paslaugų.
Aš asmeniškai vien maistui per mėnesį išleidžiu apie 200 eurų. Tačiau daug ką užsiauginu savo ūkyje.
Manau, jog labai sunku pensininkams. Neįsivaizduoju, kaip jie išgyvena, gaudami po porą šimtų eurų pensijos. Daug išlaidų vaistams, mokesčiams. Maistas lieka trečioje vietoje.
Sunku ir jaunoms, vaikus auginančioms šeimoms. Maisto kainos tikrai turėtų mažėti.
Irena VILEIKIENĖ, Vaiguvos Vlado Šimkaus pagrindinės mokyklos direktorė:
– Šią savaitę neteko nueiti į prekybos centrus. Mokykloje atliekamas išorinis vertinimas. Tiesiog nebuvo kada. Tačiau akciją palaikau. Neseniai susikooperavome dvi šeimos. Važiavome apsipirkti į Lenkiją. Beveik viskas ten dvigubai pigiau.
Mūsų šeima statistikos apie išlaidas maistui neveda. Tačiau išleidžiame tikrai daug.
Daugelis mokytojų dirba nevisu krūviu. Atlyginimai – maži. O maisto kainos – nerealios. Jeigu prekybininkai nemažins antkainių, žmonės dar ne kartą surengs tokias boikoto akcijas.
Arnas ARLAUSKAS, Kelmės kultūros centro direktorius:
– Palaikau akciją. Gera akcija. Ne kokia psichozė.
Apskritai nedaug ką perku. Stengiamės patys kuo daugiau užsiauginti, gamintis, maitintis kuo natūraliau. Visokių žalėsių iš prekybos centrų neperkame.
Tačiau dėl to, kad į nedidelius rajono centrus įsileidome stambiuosius prekybos centrus esame kalti patys. Jie tapo mūsų savastimi. Smaugia žmones. Tai yra didžioji politika. O valstybės politika šio verslo atžvilgiu – per gležna.
Šį pavasarį važinėjau po Europą. Niekur tokių maisto kainų nėra. Nei Lenkijoje, nei Slovakijoje, nei Austrijoje...
Kalbino Regina MUSNECKIENĖ
Autorės nuotr.