Apie žydų tautą – per tradicijas ir istoriją

Apie žy­dų tau­tą – per tra­di­ci­jas ir is­to­ri­ją

Kel­mės ra­jo­no Suau­gu­sių­jų mo­ky­mo cent­ro Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to Kraš­to­ty­ros ir tu­riz­mo fa­kul­te­to lek­to­rius bu­vęs pe­da­go­gas, il­ga­me­tis Šau­kė­nų Vla­do Pūt­vio-Put­vins­kio gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Al­gi­man­tas Ar­ma­lis šio uni­ver­si­te­to stu­den­tams skai­tė pa­skai­tą apie žy­dus Kel­mė­je ir pa­sau­ly­je, jų se­ną­sias tra­di­ci­jas.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Nuo Ab­rao­mo lai­kų

Al­gi­man­tas Ar­ma­lis, tei­ra­vo­si, ką Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to stu­den­tai ži­nan­tys apie žy­dus.

Pir­miau­sia pa­mi­nė­ti Už­ga­vė­nių žy­dai. Ne pa­slap­tis ir anek­do­tai apie Još­kę ir Sa­rą.

Tra­di­ciš­kai žy­dų pro­tė­viu lai­ko­mas Ab­rao­mas, ku­ris gal­būt gy­ve­no 1990 me­tais prieš mū­sų erą ir ga­lė­jo bū­ti vie­nos Va­ka­rų se­mi­tų kla­jok­lių gen­ties, gy­ve­nu­sios kaž­kur Vi­dur­že­mio jū­ros ir Me­so­po­ta­mi­jos, va­do­vas. Ta­čiau is­to­riš­kai jo eg­zis­ta­vi­mas nė­ra pa­tvir­tin­tas.

Žy­dų pro­tė­viai sie­ja­mi su Egip­te mi­ni­mo­mis se­mi­tų gen­ti­mis, ku­rios Ni­lo slė­ny­je gy­ve­no ant­ra­me tūks­tant­me­ty­je prieš mū­sų erą. Su jais su­si­jęs ir se­niau­sias žy­dų sa­vi­var­dis – heb­ra­jai.

Apie dvy­lik­tą am­žių prieš mū­sų erą, ve­da­mi Mo­zės, žy­dai pa­bė­go iš Egip­to ne­lais­vės, už­ka­ria­vo pa­ža­dė­tą­ją že­mę ir įkū­rė sa­vo vals­ty­bę – Iz­rae­lį.

13 mi­li­jo­nų – 0,2 pro­cen­to pa­sau­lio gy­ven­to­jų

A. Ar­ma­lis pa­sa­ko­jo, kad žy­dai tu­ri sa­vo fi­lo­so­fi­ją, ku­ri va­di­na­si Ha­la­cha. Jo­je pa­ra­šy­ta, kad žy­das yra tas, ku­ris gi­mė žy­dų šei­mo­je ar­ba tas, ku­rio mo­ti­na žy­dė. Taip nu­ma­ty­ta ir Iz­rae­lio įsta­ty­muo­se. Ta­čiau sa­ve žy­dais daž­nai lai­ko ir gi­mę miš­rio­se šei­mo­se, tu­rė­ję žy­dus se­ne­lius ar­ba priė­mę ju­daiz­mo ti­kė­ji­mą.

Žy­dų pa­sau­ly­je pri­skai­čiuo­ja apie 13 mi­li­jo­nų, tai su­da­ro tik apie 0,2 vi­sų pla­ne­tos gy­ven­to­jų. Bet jų in­dė­lis į pa­sau­lio is­to­ri­ją – la­bai sva­rus. Dau­giau­sia žy­dų – 5,6 mi­li­jo­no – gy­ve­na Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, 5,3 mi­li­jo­no – Iz­rae­ly­je.

Žy­dų tau­ty­bės – Al­ber­tas Einš­tei­nas, Ar­tu­ras Ru­binš­tei­nas, Zig­mun­das Froi­das, Džor­džas Gerš­vi­nas, Vu­dis Ale­nas, Kal­vi­nas Klei­nas, Be­ne­dik­tas Spi­no­za ir daug ki­tų.

Lie­tu­vo­je ži­no­mi ir ger­bia­mi bro­liai Ema­nue­lis ir Mar­kas Zin­ge­riai, Leo­ni­das Dons­kis, Ben­ja­mi­nas Gor­buls­kis, Ic­cho­kas Me­ras, Gri­go­ri­jus Ka­no­vi­čius, Ra­fai­las Kar­pis ir t. t.

De­šimt Die­vo ir sep­ty­ni No­jaus įsa­ky­mai

Žy­dus vie­ni­ja pir­miau­sia jų re­li­gi­ja, jie yra bend­ruo­me­ni­nė tau­ta. Pa­gal ju­daiz­mą, Die­vas yra vie­nas ir vi­sa­ga­lis, vir­šes­nis už lai­ką, bu­vo ir bus vi­sa­da, Die­vas su­kū­rė pa­sau­lį. To­ra – pa­grin­di­nis žy­dų ti­kė­ji­mo do­ku­men­tas, su­si­de­dan­ti iš pen­kių kny­gų.

Žy­dai, kaip ir ka­ta­li­kai, lai­ko­si De­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų, ku­rie bu­vo per­duo­ti Mo­zei ant Si­na­jaus kal­no. Žy­dai dar ti­ki sep­ty­niais No­jaus įsa­ky­mais, ku­rie ga­lio­ja ir ne žy­dams. Pir­ma­sis No­jaus įsa­ky­mas – įsteig­ti teis­mus ir lai­ky­tis tei­si­nės sis­te­mos, dar pri­va­lu ne­pikt­žo­džiau­ti prieš Die­vą, ne­si­mels­ti sta­bams, neišt­vir­kau­ti, ne­žu­dy­ti, ne­vog­ti, ne­val­gy­ti mė­sos, iš­pjau­tos gy­vu­liui dar gy­vam esant.

Re­li­gin­gi žy­dai mel­džia­si tris kar­tus per die­ną ar­ba si­na­go­go­je, ar­ba na­muo­se. Šeš­ta­die­nį – Ša­bo die­ną – ne­ga­li­ma ke­liau­ti, ra­šy­ti, bet ga­li­ma skai­ty­ti ir mels­tis.

Vie­na tau­ta – trys kal­bos

Pa­sak A. Ar­ma­lio, ne­di­de­lė žy­dų tau­ta kal­ba tri­mis kal­bo­mis.

Pag­rin­di­nė – se­no­ji žy­dų kal­ba – heb­ra­jų. Ku­rį lai­ką ši kal­ba bu­vo nau­do­ja­ma tik per pa­mal­das, li­te­ra­tū­ro­je, bend­rau­jant skir­tin­go ti­kė­ji­mo žy­dams.

Iz­rae­lio vals­ty­bė heb­ra­jų kal­bą su­nor­mi­no, pa­va­di­no ją iv­rit, pa­skel­bė vals­ty­bi­ne kal­ba.

Daug žy­dų se­nais lai­kais iš Ro­mos im­pe­ri­jos at­si­kė­lė į Eu­ro­pą, la­bai daug ap­si­gy­ve­no Vo­kie­ti­jo­je. Pas­ta­rie­ji žy­dai, va­di­na­mi aš­ke­na­ziais, su­kū­rė ji­diš kal­bą. Bet vis vie­na ra­šė heb­ra­jų raš­tu. Prieš Ant­rą­jį Pa­sau­li­nį ka­rą ji­diš kal­ba kal­bė­jo apie 12 mi­li­jo­nų žy­dų.

Se­no­sios tra­di­ci­jos

Žy­dai lai­ko­si kaš­ru­to (ko­še­riš­ku­mo) – tin­ka­mo mais­to įsta­ty­mų, o rink­da­mie­si in­dus ir mais­tą, va­do­vau­ja­si ha­la­chi­niais nu­ro­dy­mais.

Kaš­ru­to tai­syk­lės nu­sta­to ne tik pa­ties žy­do mi­ty­bą, bet ir jo so­cia­li­nį el­ge­sį. Žy­das ne­ga­lin­tis val­gy­ti ne žy­do na­muo­se. Bet pas žy­dą į sve­čius atė­jęs lie­tu­vis ga­li bū­ti ir pa­val­gy­din­tas, ir pa­vai­šin­tas. „Ko­dėl taip rei­kia da­ry­ti, Ha­la­cha neaiš­ki­na“, – sa­kė A. Ar­ma­lis.

Mė­są žy­dai per­kan­tys tik iš mė­si­nin­ko žy­do, ku­ris šva­riai ją pa­ruo­šia. Be­veik vi­so­se par­duo­tu­vė­se ir šių die­nų Iz­rae­ly­je pre­kiau­ja­ma tik ko­še­ri­ne mė­sa.

Pa­gal kaš­ru­tą drau­džia­ma mai­šy­ti mė­sos ir pie­no pro­duk­tus. Žu­vis, vai­sius ir dar­žo­ves ga­li­ma de­rin­ti ir su mė­sa, ir su pie­nu. Drau­džia­ma val­gy­ti plėš­rių paukš­čių mė­są ir jų kiau­ši­nius, žu­vį be žvy­nų, pe­le­kų ir žiau­nų (ša­mas, un­gu­rys, erš­ke­tas), rep­ti­li­jas, vabz­džius. Mais­to pro­duk­tus ga­li­ma val­gy­ti tik ta­da, kuo­met jie tin­ka­mai pa­ruoš­ti: gy­vū­nai pa­pjau­ti grei­tai, ne­su­tei­kiant jiems kan­čių, ne­pa­žei­džiant jo­kių or­ga­nų. Žu­vį ga­li iš­da­ri­nė­ti bet ku­ri šei­mi­nin­kė, ta­čiau rei­kia, kad žu­vy­je ne­lik­tų krau­jo.

Kaš­ru­to įsta­ty­mai lie­čia ne tik mi­ty­bą. Kaš­ru­tas, pa­vyz­džiui, drau­džia mai­šy­ti vil­no­nius siū­lus su li­ni­niais, taip pat ir vil­no­nius dra­bu­žius su li­ni­niais.

Ap­ran­go­je svar­biau­sias – kuk­lu­mas

Žy­dų ap­ran­go­je svar­biau­sias – kuk­lu­mas. Žy­dų dra­bu­žiai bū­da­vo už­da­ri, tam­sių spal­vų. Mo­te­rys dra­bu­žius ri­zi­kuo­da­mos siu­vi­nė­da­vo, puoš­da­vo nė­ri­niais, ju­ve­ly­ri­niais pa­puo­ša­lais. Iš­te­kė­ju­sioms mo­te­rims pri­va­lo­ma deng­ti gal­vas. Plau­kai – mo­te­riš­ko pa­trauk­lu­mo da­lis. „Šiuo­lai­ki­nės mo­te­rys iš­gud­rė­jo – ne­šio­ja pe­ru­kus, pa­sle­pian­čius nuo­sa­vus plau­kus“, – sa­kė Al­gi­man­tas Ar­ma­lis.

Vy­ras žy­das vi­suo­met ne­šio­ja jar­mul­ką – ne­di­de­lę be­re­tę, ją nu­sii­ma tik ei­da­mas mie­go­ti. Jei žy­das su­ma­no už­si­dė­ti skry­bė­lę, de­da ant jar­mul­kos.

Lai­do­tu­vės – bend­ruo­me­nės rū­pes­tis

Žy­dų lai­do­tu­vė­mis rū­pi­na­si ne šei­ma ir vals­ty­bė, kaip įpras­ta lie­tu­viams, bet bend­ruo­me­nė.

Mi­rus žy­dui, iš­ren­ka­mi trys bend­ruo­me­nė­je la­biau­siai ger­bia­mi, ge­riau­siai žy­dų įsta­ty­mus ži­nan­tys žmo­nės. Da­ly­vau­ti lai­do­tu­vė­se žy­dui – di­džiu­lė gar­bė.

Lai­do­tu­ves sten­gia­ma­si su­reng­ti mir­ties die­ną. Išim­tis – šeš­ta­die­nis, Ša­bas.

Ne­ga­li­ma per lai­do­tu­ves vie­šai ro­dy­ti siel­var­to. Mi­ru­sy­sis pa­ger­bia­mas ne prie ka­po, o spe­cia­lia­me na­me­ly­je prie įė­ji­mo į ka­pi­nes. „Žy­dai ne­puo­šia mir­ties, ne­ne­ša nei vai­ni­kų, nei gė­lių, pa­de­da ak­me­nu­ką. Mi­ręs žmo­gus lai­do­ja­mas įka­pė­se, pa­pras­ta­me kars­te, daž­nai – ir be kars­to“, – sa­kė A. Ar­ma­lis.

Vai­kai vi­suo­met ge­ri

Ypa­tin­gai žy­dai auk­lė­ja sa­vo vai­kus.

Mo­ti­na nie­kuo­met ne­pa­sa­kys vai­kui, kad jis ne­ge­ras. Ji tik nu­si­ste­bės: „Kaip toks ge­ras ber­niu­kas, kaip tu, ga­lė­jo iš­krės­ti to­kią kvai­lys­tę!“

Žy­dų vai­kams su­tei­kia­ma iš­min­tin­ga lais­vė. Vai­kas yra lais­vas, bet pri­va­lo griež­tai lai­ky­tis tam tik­rų rei­ka­la­vi­mų. Su­dau­žy­ti ma­mos kve­pa­lų bu­te­liu­ką ga­li­ma, bet kve­pa­lus iš­pil­ti ant se­ne­lės gal­vos – jau ne.

Vai­kai gi­ria­mi kiek­vie­na pro­ga. Žy­dai auk­lė­ja vai­kus sa­vo pa­vyz­džiu. Šei­mos – dar­nios ir gra­žios, nors ir ten pa­si­tai­ko sky­ry­bų. Bet sky­ry­bų at­ve­ju už­ten­ka pa­ra­šy­ti raš­tą, kad su­tuok­ti­niai kar­tu ne­be­gy­ve­na.

Žy­dų vai­kai ne­ži­no, kas yra tin­gi­nys­tė, tuš­čias šlais­ty­ma­sis pa­kie­miais. Jie ži­no smui­ko, ang­lų kal­bos, ma­te­ma­ti­kos pa­mo­kas, vyks­tan­čias vie­nu me­tu. „Už­tai mes ir ži­no­me žy­dus, kaip iš­si­la­vi­nu­sią, ga­bią, darbš­čią tau­tą“, – pa­žy­mė­jo pra­ne­šė­jas.

Kel­mė – žy­diš­kas mies­tas

Ma­no­ma, kad žy­dai Lie­tu­vo­je, bend­ruo­me­nė­se ap­si­gy­ve­no XII am­žiu­je. Žy­dai bu­vo pa­lū­ki­nin­kai ir pre­kiau­to­jai.

A. Ar­ma­lis pa­sa­ko­jo, kad žy­dų bend­ruo­me­nės bu­vo pa­val­džios tik di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui, o pa­tys žy­dai ta­po lais­vai­siais gy­ven­to­jais. Žy­dų by­las nag­ri­nė­jo žy­dų bend­ruo­me­nės teis­mas. Už žy­do gal­vą rei­kė­da­vo at­sa­ky­ti sa­vą­ja, už žy­do tur­to va­gys­tę lau­kė kar­tu­vės.

Iki Ant­ro­jo Pa­sau­li­nio ka­ro žy­dai bu­vo spė­ję in­teg­ruo­tis į Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą. XIX am­žiaus pa­bai­go­je Vil­niu­je gy­ve­no 63 tūks­tan­čiai žy­dų – 40 pro­cen­tų vi­sų gy­ven­to­jų. Lie­tu­vo­je žy­dai, ku­rių iš vi­so bu­vo 10 pro­cen­tų, val­dė 80 pro­cen­tų tur­to. (Ru­si­jo­je bu­vo apie pu­sant­ro mi­li­jo­no žy­dų – kas sep­tin­tas gy­ven­to­jas bu­vo žy­das). Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je (be Vil­niaus kraš­to), 1923 me­tais gy­ve­no 154 tūks­tan­čiai žy­dų – dau­giau ne­gu sep­ty­ni pro­cen­tai vi­sų gy­ven­to­jų. Šian­die­nos Lie­tu­vo­je be­li­ko vos ke­li tūks­tan­čiai sa­ve va­di­nan­čių žy­dais, pri­pa­žįs­tan­čių ju­daiz­mą – kiek dau­giau ne­gu 1200.

Kel­mė­je, ma­no­ma, žy­dai ap­si­gy­ve­no XV am­žiu­je. 1897 me­tų vi­suo­ti­nio gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, iš 3914 žmo­nių 2710 bu­vo žy­dai. Dar 1889 me­tais žem­val­džiai L. Gor­do­nas tu­rė­jo 260 hek­ta­rų že­mės, F. Ka­fe­ma­nis – 200 hek­ta­rų, G. Zak­sas – 112 hek­ta­rų že­mės ir Kel­mės apy­lin­kės dva­rus.

Kel­mės žy­dai su šei­mo­mis gy­ve­no mies­to cent­re, lie­tu­viai – pa­kraš­čiuo­se. Žy­dams pri­klau­sė mui­lo fab­ri­kas, spaus­tu­vė, apie 20 sunk­ve­ži­mių, vais­ti­nė, pa­što ark­liai, vi­są mies­tą elekt­ra ap­rū­pi­nan­ti vie­nin­te­lė elekt­ri­nė. Ma­no­ma, kad iki Ant­ro­jo Pa­sau­li­nio ka­ro Kel­mė­je ga­lė­jo gy­ven­ti apie 1350 žy­dų, o Kel­mės vals­čiu­je – dar 1400.

Dau­giau­sia žy­dai ver­tė­si smul­kią­ja pre­ky­ba: su­pir­ki­nė­da­vo stik­lą, sen­daik­čius, nuo­mo­da­vo­si so­dus ir par­da­vi­nė­da­vo obuo­lius.

Au­to­rės nuo­tr.

Žy­dai ne­trik­do mi­ru­sių­jų ra­my­bės, mel­džia­si už ka­pi­nių tvo­ros.

Al­gi­man­tas Ar­ma­lis apie žy­dus pa­tei­kė daug ir įvai­rios in­for­ma­ci­jos.

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus nuo­tr.

Kel­mė prieš Ant­rą­jį Pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo žy­diš­kas mies­tas. 1935 me­tų nuo­trau­ko­je – dvi Si­na­go­gos.

Gat­vė, ku­rio­je gy­ve­no ir sa­vo me­di­niuo­se na­muo­se par­duo­tu­ves tu­rė­jo žy­dai, kel­miš­kiai va­di­no žy­dų gat­ve,"il­gai­siais kro­mais“.