Naujausios
Daug kas išliko tik fotografijose
Paskaitoje „Viskas apie mažąją architektūrą“ Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkas, 2011 metais išleistos knygos „Medinis Joniškio krašto mažosios architektūros paveldas“ sudarytojas Darius Vičas pristatė nemažai išskirtinių krašto kūrinių, – dalis jų dar tebepuošia kaimus, miestelius, viensėdžius, o kai kuriuos jau galima pamatyti tik nuotraukose. Tai – didelis kraštiečio dailininko Adomo Varno ir jo pasekėjų, kraštotyrininkų nuopelnas, jų fotografijose išliko mediniai krašto kryžiai, kurie paprastai „išgyvena“ tik dvi žmonių kartas, po to sutręšta, sunyksta.
Išlikusios fotografijos liudija, kad Joniškio krašte būta visų rūšių mažosios architektūros objektų: kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, kuriuos statydavo kryžkelėse, šventoriuose, aikštėse, laidojimo vietose. Žagarės Raktuvės kapinėse išlikęs ypač retas ir įdomus mūrinis koplytstulpis, paveldo objektas, kurio pastatymo data siekia net XVIII amžių. Jis skirtas 1705–1711 metų maro aukoms atminti. Dokumentuose koplytstulpis minimas nuo 1806 metų ir tai būtų seniausias mažosios architektūros paminklas rajone.
Pasak D. Vičo, senose fotografijose yra nemažai užfiksuota unikalių kūrinių, kurių galbūt galima būtų padaryti kopijas. Pavyzdžiui, liaudies meistro Vlado Jurgučio, nelemtai patekusio ir žuvusio Raudonosios armijos ir vokiečių kovose, išskirtinis aukštas kryžius su spinduliais, juosiančiais kryžmą, stovėjo Raktuvės kapinėse. Labai puošnus ažūrinis kryžius 1897 metais buvo pastatytas Žagarėje Kęstučio gatvėje. Dabar taip pat galima jį pamatyti, nors greičiausiai jau gerokai atnaujintą arba atkurtą.
Išskirtinis Joniškio krašto kryžių bruožas – kai kurių kryžmose būdavo įtvirtinamos koplytėles.
Karavykus tiktų ir dabar statyti
Ypač įdomi dvikryžmių kryžių, dar vadinamų karavykais, istorija. Jų ištakos siekia XIII amžiaus Ispanijos miestą Karavaką. Anuomet Ispaniją valdė musulmonai, ir atkeliavo į tą kraštą evangelijos skelbti krikščionių šventikas. Karavako krašto valdytojas musulmonas pasitaikęs smalsaus būdo ir ėmęs atvykėlio visko klausinėti apie katalikybę, o po to liepęs čia pat aukoti mišias. Kunigas apsižiūrėjęs, kad nėra kryžiaus, be jo negalėsiąs atlikti apeigų. Ir tą akimirką per langą įskridę angelai, įnešę dvikryžmį kryžių. Toks keliauja pasakojimas.
„Tokie kryžiai buvo statomi su intencija, kad saugotų kraštą nuo maro epidemijos. Dabar, kai gyvename koronaviruso pandemijos laikais, gal būtų visai veiksminga tokią priemonę prisiminti“, – garsiai svarstė muziejininkas D. Vičas.
Į jo pasisakymą reagavusi žagarietė Laima Kupčiūnienė sakė, kad vertėtų atstatyti karavyko kryžių, stovėjusį netoli dabar Žagarėje esančių karių kapinių.
Mokymai su restauratoriais
Po paskaitos Raktuvės koplyčioje vyko edukacinis restauracijos darbo pristatymas „Kryžius pasakoja apie praeitį“, kurį vedė Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos instituto restauravimo dirbtuvių vadovas Raimondas Bridikis ir menininkė restauratorė Laima Bielskė. Svečiai praktiškai parodė, kaip nuvalyti rūdis, pašalinti gedimus nuo metalinės saulutės ir nuo iš ketaus lieto kryžiaus. Visa tai buvo atlikta mechaniniu būdu, šveičiant vieliniais šepetėliais, šlifuokliu, smėliasrove, panaudojant rūdžių surišėją. Pasak R. Bridikio, savo dirbtuvėse jie naudoja daugiau cheminį valymo būdą, bet tai užima daug laiko, – kryžių reikai mirkyti, gremžti, pašalinti arba neutralizuoti chemines medžiagas. Be to, tam reikia specifinių žinių ir apsaugos priemonių. O kiekvienas žmogus gali atnaujinti kryžių paprastai jį tiesiog nušveisdamas ir nupurkšdamas dažais.
Taip pat tądien norintieji galėjoiš fragmentų sudėti dėlionę „Surink ir prisimink“ su Žagarės mažosios architektūros objektais, vyko žinių turnyras „Aš čia pažįstu kiekvieną taką“.
