Naujausios
Artumo jausmas
Kuo traukia Butkiškė, nedidelis kaimelis pusiaukelėje tarp Kražių ir Kelmės? Gražia gamta. Kompaktiška, neišsimėčiusia gyvenviete. Geru, asfaltuotu keliu į Kražius ir į rajono centrą. Kaimiška erdve. Bendrumo jausmu, nes čia dažniausia kuriasi Butkiškėje gimę ir augę žmonės. Atvažiavusių iš svetur – nedaug.
Prieš dvejus metus bendruomenės pirmininke išrinkta Kristina Bertašienė gimė ir augo Butkiškėje, ūkininkų Pocių šeimoje. Jos vyras Deividas – taip pat iš kilęs iš Kelmės rajono, nedidelio Žalpių miestelio.
Susituokusi jauna šeima gyveno Klaipėdoje. Deividas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, Kristina – buhaltere įmonėje. Paėmę paskolą iš banko, Klaipėdoje nusipirko butą.
Gimus sūneliui Eividui, Kristina vis daugiau laiko praleisdavo Butkiškėje, pas tėvus. Vyras būdavo komandiruotėse. Butkiškėje augusi moteris vis nenoriau grįždavo į Klaipėdą. Kaime daugiau laisvės. Visas kiemas priklauso tavo vaikui.
Kai gimė antrasis sūnus Emilis, abu su vyru nutarė grįžti į Butkiškę. „Pagalvojome, gal turėsime mažiau, bet būsime kartu. Vyrui nereikės trankytis po svetimas šalis. Vaikai kasdien matys tėtį. Sprendimas pasiteisino. Pardavę butą Klaipėdoje, atidavėme paskolą bankui, už likusius pinigus nusipirkome namą Butkiškėje ir dar pakeitėme tam namui stogą“, – pokyčiais džiaugiasi jauna moteris.
Kristina gavo buhalterės darbą Jevgenijaus Kurganovo įmonėje, o nuo praėjusių metų liepos dirba finansininke Kelmės krašto partnerystės vietos veiklos grupėje. Vyras įsidarbino jos tėvų Pocių ūkyje. Jis myli gyvulius ir žemę – čia atrado save.
Kaip vienas kumštis
Butkiškėje gimė ir trečiasis Bertašių sūnus Einoras. Jauna šeima svajoja paimti globoti mergaitę, panašaus amžiaus kaip jų mažiausias sūnus.
Ne vien todėl, kad savos dukrelės taip ir nesusilaukė. „Tas noras man parėjo iš vaikystės, – sako Kristina. – Mano krikšto tėvai globojo mergaitę. Tuomet pagalvojau, jog ir aš, nesvarbu kiek beturėčiau savų vaikų, priglausiu ir išauginsiu tikriesiems tėvams nereikalingą vaiką. Dabar laukiame, tvarkome biurokratinius reikalus. Manau, kad mūsų šeima jau greitai pagausės.“
Tėvų ūkyje dirba ir Kristinos brolis Tomas. Ūkyje pakanka darbo visiems. Laiko mėsinių galvijų, melžiamų karvių, reikia prižiūrėti techniką, laukus ir pasėlius.
Grįžti į Butkiškę ketina ir Kristinos sesuo Rita, prieš keletą metų išvažiavusi į Angliją. Ten gimusias dukreles moteris visuomet vasaroti parveža į Lietuvą, kad pajustų erdvę ir kalbėtų tėvų gimtąja kalba.
Neseniai į Butkiškę persikraustė ir Kristinos vyro brolis Regimantas Bertašius. Nusipirko sodybą. Su žmona Santa augina septynių mėnesių kūdikį. Gandrai suka ratus ir apie kitų jaunų šeimų sodybas.
„Mūsų tėvai kaip didžiausią vertybę skiepijo šeimos vienybės, gebėjimo laikytis kaip vienas kumštis jausmą. Gal todėl esame tokie artimi, branginame vienas kitą?“– svarsto Kristina.
Gimtinėje skraido gandrai
Jaunų šeimų ir vaikų Butkiškėje kasmet daugėja. Bendruomenės pirmininkė vis pastebi bent po dvi naujas mamas, stumiančias vežimėlius. Ji priskaičiuoja apie 30 vaikų iki 14 metų ir 52 jaunimu laikomus gyventojus nuo 14 iki 29 metų.
Kristina Bertašienė džiaugiasi, jog jos gimtasis kaimas kasmet jaunėja. Ne vien jos gimines pavilioja Butkiškė. Prieš trejus metus kaimynystėn atsikraustė Asta ir Darius Šarlauskai. Gyveno mieste. Bet pardavė butą ir, įvertinę kaimo privalumus, atsikraustė į Butkiškę.
Sodybą paveldėjo ir nepanoro niekur kraustytis Gintarė bei Tadas Sankauskai, šiuo metu auginantys mažylį.
Butkiškėje augo ir čia liko Aurelijus Remeikis. Čia gyvena Nerijus Macijauskas su žmona Lina ir dviem sūnumis. Jis labai daug padeda bendruomenei tvarkant patalpas, aplinką.
Kai bendruomenė rengia Atvelykio šventę „Mažąsias Velykėles“, prisirenka daug mažylių.
O buvo laikas, kai mokykloje neliko nė 15 mokinių. Todėl ją uždarė. Kristina mena, jog dėl to buvo šiek tiek kalti ir patys gyventojai. Paūgėjusius vaikus ėmė leisti į miesto mokyklas. Ir ji pati nuo septintos klasės mokėsi Kelmės „Aukuro“ vidurinėje mokykloje. Porą metų prieš pereinant į Kelmę, tėtis ją vežiodavo į rajono centrą privačiai mokytis anglų kalbos, kad „Aukure“ patektų į stipresniųjų ir gabesniųjų mokinių klasę. Panašiai sparnus kilnojo ir kiti.
Ištuštėjusiame mokyklos pastate įsikūrė bendruomenė. Buvusio pirmininko Romualdo Karpo inciatyva pirmame aukšte įrengta salė, sanitariniai mazgai ir kitos bendruomenei reikalingos patalpos.
Tapusi bendruomenės pirmininke Kristina organizuodavo karaokės vakarus, Kovo aštuntosios šventes, kur koncertavo Laima Žemaitytė, grupė „Jonis“, Vitalija Katunskytė, kapela „Mingė“, Pakražančio kapela, vadovaujama Sauliaus Venckaus.
Kad Butkiškės vaikams būtų kur leisti laiką, bendruomenės pirmininkė parengė porą projektų. Vieną jau įgyvendina. Gauta lėšų pagal 2020 metų nacionalinės paramos kaimo bendruomenių veiklai programą projektui „Laisvalaikio ir poilsio aikštelės įrengimas prie Butkiškės bendruomenės namų“. Prie bendruomenės namų bus įrengta poilsio zona: pastatyta pavėsinė su baldais, sūpuoklės.
Savivaldybės taryba pritarė ir kitam K. Bertašienės parengtam projektui „Laisvalaikio ir sporto erdvės jaunimui kūrimas Butkiškėje“. Projektas teiktas Kelmės krašto partnerystės vietos veiklos grupei. Gavus lėšų, bus atnaujinta krepšinio aikštelės danga, pakeisti seni krepšinio stovai ir įrengta vaikų žaidimų aikštelė bei pastatyti keli lauko treniruokliai.
Moteris ir keturios jos veiklos
Kartais sunku įsivaizduoti kaip trijų vaikų mama suspėja dirbti, važiuodama į darbą nuvežti vaikus į mokyklą ir darželį, vadovauti bendruomenei ir dar mokytis.
Kristina – Šiaulių universiteto ekonomikos magistrantė. Netrukus pradės rašyti magistro darbą. Prieš Kalėdas turės apsiginti.
Prieš tai, jau būdama mama, ji penkerius metus ekonomikos mokslus krimto ištęstinėse bakalauro studijose.
Visą tą laiką tenka gyventi vien iš vyro algos. Jos uždarbis beveik visas sunaudojamas mokesčiui už mokslą.
34 metų moteris sako, jog jaunystėje tiesiog nežinojo, ko nori. Svajojo studijuoti režisūrą, bet pavėlavo nuvežti dokumentus. Tuomet pasirinko turizmo studijas Klaipėdos universitete, bet nepavyko gauti nemokamos studijų vietos. Kad negaištų laiko, stojo bet kur. Likimas nuvedė į siuvimo ir verslo paslaugų mokyklą, kur mokė ir buhalterijos. Tuomet ir atrado save. Suprato, jog pats tinkamiausias jai buhalterės ar finansininkės darbas.
„Dabar neįsivaizduoju, kokį kitą darbą galėčiau dirbti – atvirauja Kristina. – Neslėpsiu, auginant vaikus, studijuojant, dirbant ir dar vadovaujant bendruomenei buvo sunkių momentų. Bet man patinka veikla. Kai baigsiu mokslus, nežinau kuo tą laisvą laiką užpildysiu.
Patinka dirbti savo gimtinės žmonių labui. Yra daug žmonių, iš kurių visuomet sulauksi pagalbos. Yra ir tokių, kurie pasišaipo. Bet man vis tiek jie savi. Žinau kaip su kuriuo kalbėti. Su kuo galiu pajuokauti. Su kuo tik rimtai šnekėti. Tuo ir žavus gyvenimas gimtinėje.“
