
Naujausios
Angelų ir rūpintojėlių kūrėjas sieks „Aukso vainiko“
Beveik tris šimtus akmeninių skulpūrų sukūręs kelmiškis tautodailininkas, meno kūrėjas Valdas Bandza pripažintas geriausiuoju Šiaulių apskrities meistru Lietuvos liaudies dailės konkurso „Aukso vainikas“ regioniniame ture. Atrinktos penkios jo skulptūros, kurios dalyvaus respublikiniame ture – tautodailės darbų parodoje ir „Aukso vainiko“ konkurse Širvintose.
2005 metais Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigti „Aukso vainiko“ apdovanojimai – svarbiausias šalies tautodailininkų įvertinimas. Jie skiriami už vaizdinę kūrybą, taikomąją dailę bei kryždirbystę.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Darbus skyrė Lietuvos šimtmečiui
2016 metais pretendentų į „Aukso vainiką“ darbų paroda ir apdovanojimai vyko Kelmėje. Tuomet akmeninės Valdo Bandzos skulpūros pelnė antrąją vietą arba vadinamąjį Sidabro vainikėlį.
Supratęs, kad jo darbai gali būti neblogai įvertinti, tautodailininkas vienerius metus praleido nedalyvaudamas konkurse. Nusprendė rimtai pasiruošti Lietuvos šimtmečio „Aukso vainikui“.
Į Šiaulių dailės galerijoje surengtą regioninę parodą jis nuvežė septynias savo sukurtas skulptūras. Tolesniam etapui atrinktos penkios: trys sakralinės – pora angelų ir Marija, „Rūpintojėlis“, „Kanklininkas“.
„Nors ruduo buvo lietingas, tačiau palankus darbuotis savo kūrybinėse dirbtuvėse. Palanki buvo ir palyginti nešalta žiema. Sausio mėnesį dar pavyko sukurti porą skulptūrų“, – pasakoja ponas Valdas.
Iš Šiaulių jo darbai keliaus į Vilnių. Čia liepos mėnesį bus surengta tautodailės darbų paroda per Lietuvos šimtmečio dainų šventę. Po to keliaus į Širvintas, kur ateinančių metų sausio 6 -ąją vyks „Aukso vainiko“ apdovanojimai.
Kelmiškio tautodailininko skulptūros dėl „Aukso vainiko“ varžysis su kitų vaizduojamojo meno atstovų, kuriančių skulptūras, tapybos, grafikos darbus, karpinius, darbais.
Dėl „Aukso vainiko“ šalies tautodailininkai varžysis trijose kategorojose: jau minėto vaizduojamojo meno, taikomosios dailės: tekstilės, keramikos, medžio, kalvystės, juvelyrikos dirbinių, margučių, verbų kūrėjų bei kryždirbystės.
Tašyti akmenį paragino brolis
Akmens skulptūras V. Bandza kuria nuo 2000 metų. Per tą laiką jų įvairiose erdvėse apsigyveno 292. 114 iš jų didelės.
Valdas gimė ir augo Šiauliuose. Jo tėvas buvo medžio meistras. Drožė skulptūras. Gamino baldus. Drožėjo gyslelę paveldėjo ir Šiauliuose gyventi likęs Valdo brolis Petras. Jis drožia puikias skulptūras, turi meno kūrėjo statusą.
„ Pagal šeimos tradiciją medžio darbais turėjau užsiimti ir aš, – pasakoja tautodailininkas. – Brolis man nupirko įrankių, pamokė, kaip susikalbėti su medžiu. Bet man nesisekė. Sulaužiau kaltą. Susipjausčiau pirštus. Tuomet brolis patarė bandyti imtis akmens.“
Su akmeniu Valdui sekėsi kur kas geriau. Po metų jo kurti akmeniniai angelai ir rūpintojėliai jau važiavo į parodą. Vertintojams, įpratusiems matyti medinius rūpintojėlius, akmeniniai buvo visiška naujovė.
Dar po metų jis gavo tautodailininko pažymėjimą. 2009 –aisiais tapo meno kūrėju. 2010 –aisiais V. Bandzos skulptūros sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktas. Vėliau pats tautodailininkas pelnė ir meistro sertifikatą. Tapti savo srities meistru – tai jau aukščiausias tautodailininkų pasiekimas. Valdas dar sieks edukacinių programų sertifikato, kad savo amato paslaptimis galėtų dalintis su kitais.
Miestą puošia skulptūromis
Jau 28 metus buvęs šiaulietis V. Bandza gyvena Kelmėje. Į Šiaulius grįžti nenorėtų. Per didelis miestas. Kelmė jam tapo sava. Čia turi dirbtuves, savo sodybą.
Pamilęs Kelmę, tautodailininkas ją pradėjo puošti. Sukūrė akmeninį Nykštuką, pastatė jį miesto centre. Po to Kelmėje, tęsiant miestą garsinusio ir puošusio akmentašio Juozo Liaudanskio tradicijas, pradėti rengti akmentašių simpoziumai. Į miestą suvažiuoja Lietuvos, o kartais ir kitų Baltijos ar kitų šalių akmentašiai, sukuria skulptūrų ir palieka jas miestui. Šiuo metu daugelis miesto erdvių papuoštos akmeninėmis skulpūromis.
V. Bandzai jau per pirmąjį plenerą pasiūlyta sukurti draugą vienišam miesto centro Nykštukui. Jis sukūrė dar du nykštukus. Dabar Kelmės mieste jau apsigyveno aštuonios pono Valdo skulptūros. Ligoninės ir Krašto apsaugos pastatų aplinką puošia jo sukurti angelai, prie Kražantės užtvankos įsikūrė Žuvis, prie autobusų stoties – Ratas, prie bibliotekos – Skaitytojos skulptūra.
Tautodailininkas dalyvavo ir akmentašių plenere Joniškio rajone, Gaižaičiuose. Iki šiol prisimena, kaip džiaugėsi vietos bendruomenė skulptūromis išpuošta gyvenviete.
Akmentašys pripažįsta, jog pleneruose jis ne tik kuria, bet ir mokosi: „Faktiškai esu savamokslis. Todėl per plenerus visuomet užmetu akį, kaip dirba labiau patyrę meistrai, kokias technologijas jie naudoja, kokius įrankius turi. Džiaugiuosi, jog kolegos – nepavydūs. Visuomet pataria, pasidalija savo patirtimi.“
Akmens švelnumas
Akmuo – sudėtinga ir sunkiai suvaldoma medžiaga. Tačiau tautodailininkas Valdas sako atsigaunantis šalia akmens. Net vairuojant jo žvilgsnis niekuomet nepraleidžia pakelėse gulinčių riedulių. Iš karto įvertina, kam tiktų. Bet geriausieji rieduliai dažniausia guli pelkėse arba sunkiai privažiuojamuose laukuose.
Per keliolika draugystės su akmeniu metų jis išmoko pažinti akmenį. Atskiria kuris sveikas, kuris įskilęs ar žaibo trenktas. Išmoko, pasitelkęs protą ir techniką, pakelti ir atgabenti į dirbtuves po kelias tonas sveriančius riedulius. Yra pirkęs ir šviesaus švediško akmens, kurį naudoja paminklų meistrai. Prieš keletą metų jo nusipirko daugiau kaip pusantro kubinio metro, mokėjo per penkis tūkstančius litų. Vis dar užtenka. Nors lietuviškas akmuo – spalvingesnis, gražesnis, bet kartais atgabenti iki dirbtuvių jį labai sunku.
Kūrybinis pono Valdo procesas prasideda nuo gabalo akmens atsipjovimo. Į dirbtuves ateina jau žinodamas, kokio dydžio gabalo reikės ir ką iš jo darys. Skulptūrą pirmiausia nusipiešia ant popieriaus. Anksčiau dar ir nusilipdydavo iš plastilino. Dabar to nereikia.
Nevisiškai proporcingos jo skulptūros puikiai atitinka J. Liaudanskio stilių ir tradiciją.
„Kai baigiu kurti angelą, rūpintojėlį ar kitą skulptūrą, jos atrodo tokios švelnios, nors padarytos iš akmens. Kai jas išsiveža užsakovas, atsargiai patapšnoju per petį ir atsisveikinu. Kartais būna liūdna. Prie skulptūros prisiriši lyg prie žmogaus, kol vyksta netrumpas kūrybos procesas. Kai būnu tose vietose, kur jos iškeliavo, jas aplankau. Pasižiūriu kiek pasikeitusios. Skulptūros sensta kaip ir žmogus, paviršius apdulka, patamsėja, kartais apsamanoja“, – savo jausmais dalijasi kūrėjas.
Vien iš skulptūrų indvidualia veikla užsiimantis V. Bandza sako neišgyventų. Prasidėjus šiltajam sezonui jis kala paminklams raides, gamina skulptūras ir paminklus kapinėms.
Autorės nuotr.
meno kūrėjas ir meistras Valdas Bandza sako, jog suvaldyti ir įprasminti akmenį reikia tvirtybės ir išminties.
Nykštukai – pirmoji Valdo Bandzos dovana Kelmės miestui.
Tautodailininkas,
Asmeninė nuotr.
Parodoje Šiaulių galerijoje Valdo Bandzos skulptūros pripažintos geriausiomis regione vaizduojamojo meno kategorijoje ir atrinktos į respublikinį turą, kur sieks „Aukso vainiko“.