Angelų ir rūpintojėlių kūrėjas sieks „Aukso vainiko“

An­ge­lų ir rū­pin­to­jė­lių kū­rė­jas sieks „Auk­so vai­ni­ko“

Be­veik tris šim­tus ak­me­ni­nių skul­pū­rų su­kū­ręs kel­miš­kis tau­to­dai­li­nin­kas, me­no kū­rė­jas Val­das Ban­dza pri­pa­žin­tas ge­riau­siuo­ju Šiau­lių ap­skri­ties meist­ru Lie­tu­vos liau­dies dai­lės kon­kur­so „Auk­so vai­ni­kas“ re­gio­ni­nia­me tu­re. At­rink­tos pen­kios jo skulp­tū­ros, ku­rios da­ly­vaus res­pub­li­ki­nia­me tu­re – tau­to­dai­lės dar­bų pa­ro­do­je ir „Auk­so vai­ni­ko“ kon­kur­se Šir­vin­to­se.

2005 me­tais Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cent­ro įsteig­ti „Auk­so vai­ni­ko“ ap­do­va­no­ji­mai – svar­biau­sias ša­lies tau­to­dai­li­nin­kų įver­ti­ni­mas. Jie ski­ria­mi už vaiz­di­nę kū­ry­bą, tai­ko­mą­ją dai­lę bei kryž­dir­bys­tę.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Dar­bus sky­rė Lie­tu­vos šimt­me­čiui

2016 me­tais pre­ten­den­tų į „Auk­so vai­ni­ką“ dar­bų pa­ro­da ir ap­do­va­no­ji­mai vy­ko Kel­mė­je. Tuo­met ak­me­ni­nės Val­do Ban­dzos skul­pū­ros pel­nė ant­rą­ją vie­tą ar­ba va­di­na­mąjį Si­dab­ro vai­ni­kė­lį.

Sup­ra­tęs, kad jo dar­bai ga­li bū­ti ne­blo­gai įver­tin­ti, tau­to­dai­li­nin­kas vie­ne­rius me­tus pra­lei­do ne­da­ly­vau­da­mas kon­kur­se. Nusp­ren­dė rim­tai pa­si­ruoš­ti Lie­tu­vos šimt­me­čio „Auk­so vai­ni­kui“.

Į Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je su­reng­tą re­gio­ni­nę pa­ro­dą jis nu­ve­žė sep­ty­nias sa­vo su­kur­tas skulp­tū­ras. To­les­niam eta­pui at­rink­tos pen­kios: trys sak­ra­li­nės – po­ra an­ge­lų ir Ma­ri­ja, „Rū­pin­to­jė­lis“, „Kank­li­nin­kas“.

„Nors ru­duo bu­vo lie­tin­gas, ta­čiau pa­lan­kus dar­buo­tis sa­vo kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se. Pa­lan­ki bu­vo ir pa­ly­gin­ti ne­šal­ta žie­ma. Sau­sio mė­ne­sį dar pa­vy­ko su­kur­ti po­rą skulp­tū­rų“, – pa­sa­ko­ja po­nas Val­das.

Iš Šiau­lių jo dar­bai ke­liaus į Vil­nių. Čia lie­pos mė­ne­sį bus su­reng­ta tau­to­dai­lės dar­bų pa­ro­da per Lie­tu­vos šimt­me­čio dai­nų šven­tę. Po to ke­liaus į Šir­vin­tas, kur atei­nan­čių me­tų sau­sio 6 -ąją vyks „Auk­so vai­ni­ko“ ap­do­va­no­ji­mai.

Kel­miš­kio tau­to­dai­li­nin­ko skulp­tū­ros dėl „Auk­so vai­ni­ko“ var­žy­sis su ki­tų vaiz­duo­ja­mo­jo me­no at­sto­vų, ku­rian­čių skulp­tū­ras, ta­py­bos, gra­fi­kos dar­bus, kar­pi­nius, dar­bais.

Dėl „Auk­so vai­ni­ko“ ša­lies tau­to­dai­li­nin­kai var­žy­sis tri­jo­se ka­te­go­ro­jo­se: jau mi­nė­to vaiz­duo­ja­mo­jo me­no, tai­ko­mo­sios dai­lės: teks­ti­lės, ke­ra­mi­kos, me­džio, kal­vys­tės, ju­ve­ly­ri­kos dir­bi­nių, mar­gu­čių, ver­bų kū­rė­jų bei kryž­dir­bys­tės.

Ta­šy­ti ak­me­nį pa­ra­gi­no bro­lis

Ak­mens skulp­tū­ras V. Ban­dza ku­ria nuo 2000 me­tų. Per tą lai­ką jų įvai­rio­se erd­vė­se ap­si­gy­ve­no 292. 114 iš jų di­de­lės.

Val­das gi­mė ir au­go Šiau­liuo­se. Jo tė­vas bu­vo me­džio meist­ras. Dro­žė skulp­tū­ras. Ga­mi­no bal­dus. Dro­žė­jo gys­le­lę pa­vel­dė­jo ir Šiau­liuo­se gy­ven­ti li­kęs Val­do bro­lis Pet­ras. Jis dro­žia pui­kias skulp­tū­ras, tu­ri me­no kū­rė­jo sta­tu­są.

„ Pa­gal šei­mos tra­di­ci­ją me­džio dar­bais tu­rė­jau už­siim­ti ir aš, – pa­sa­ko­ja tau­to­dai­li­nin­kas. – Bro­lis man nu­pir­ko įran­kių, pa­mo­kė, kaip su­si­kal­bė­ti su me­džiu. Bet man ne­si­se­kė. Su­lau­žiau kal­tą. Su­sip­jaus­čiau pirš­tus. Tuo­met bro­lis pa­ta­rė ban­dy­ti im­tis ak­mens.“

Su ak­me­niu Val­dui se­kė­si kur kas ge­riau. Po me­tų jo kur­ti ak­me­ni­niai an­ge­lai ir rū­pin­to­jė­liai jau va­žia­vo į pa­ro­dą. Ver­tin­to­jams, įpra­tu­siems ma­ty­ti me­di­nius rū­pin­to­jė­lius, ak­me­ni­niai bu­vo vi­siš­ka nau­jo­vė.

Dar po me­tų jis ga­vo tau­to­dai­li­nin­ko pa­žy­mė­ji­mą. 2009 –aisiais ta­po me­no kū­rė­ju. 2010 –aisiais V. Ban­dzos skulp­tū­ros ser­ti­fi­kuo­tos kaip tau­ti­nio pa­vel­do pro­duk­tas. Vė­liau pa­ts tau­to­dai­li­nin­kas pel­nė ir meist­ro ser­ti­fi­ka­tą. Tap­ti sa­vo sri­ties meist­ru – tai jau aukš­čiau­sias tau­to­dai­li­nin­kų pa­sie­ki­mas. Val­das dar sieks edu­ka­ci­nių pro­gra­mų ser­ti­fi­ka­to, kad sa­vo ama­to pa­slap­ti­mis ga­lė­tų da­lin­tis su ki­tais.

Mies­tą puo­šia skulp­tū­ro­mis

Jau 28 me­tus bu­vęs šiau­lie­tis V. Ban­dza gy­ve­na Kel­mė­je. Į Šiau­lius grįž­ti ne­no­rė­tų. Per di­de­lis mies­tas. Kel­mė jam ta­po sa­va. Čia tu­ri dirb­tu­ves, sa­vo so­dy­bą.

Pa­mi­lęs Kel­mę, tau­to­dai­li­nin­kas ją pra­dė­jo puoš­ti. Su­kū­rė ak­me­ni­nį Nykš­tu­ką, pa­sta­tė jį mies­to cent­re. Po to Kel­mė­je, tę­siant mies­tą gar­si­nu­sio ir puo­šu­sio ak­men­ta­šio Juo­zo Liau­dans­kio tra­di­ci­jas, pra­dė­ti reng­ti ak­men­ta­šių sim­po­ziu­mai. Į mies­tą su­va­žiuo­ja Lie­tu­vos, o kar­tais ir ki­tų Bal­ti­jos ar ki­tų ša­lių ak­men­ta­šiai, su­ku­ria skulp­tū­rų ir pa­lie­ka jas mies­tui. Šiuo me­tu dau­ge­lis mies­to erd­vių pa­puoš­tos ak­me­ni­nė­mis skul­pū­ro­mis.

V. Ban­dzai jau per pir­mą­jį ple­ne­rą pa­siū­ly­ta su­kur­ti drau­gą vie­ni­šam mies­to cent­ro Nykš­tu­kui. Jis su­kū­rė dar du nykš­tu­kus. Da­bar Kel­mės mies­te jau ap­si­gy­ve­no aš­tuo­nios po­no Val­do skulp­tū­ros. Li­go­ni­nės ir Kraš­to ap­sau­gos pa­sta­tų ap­lin­ką puo­šia jo su­kur­ti an­ge­lai, prie Kra­žan­tės už­tvan­kos įsi­kū­rė Žu­vis, prie au­to­bu­sų sto­ties – Ra­tas, prie bib­lio­te­kos – Skai­ty­to­jos skulp­tū­ra.

Tau­to­dai­li­nin­kas da­ly­va­vo ir ak­men­ta­šių ple­ne­re Jo­niš­kio ra­jo­ne, Gai­žai­čiuo­se. Iki šiol pri­si­me­na, kaip džiau­gė­si vie­tos bend­ruo­me­nė skulp­tū­ro­mis iš­puoš­ta gy­ven­vie­te.

Ak­men­ta­šys pri­pa­žįs­ta, jog ple­ne­ruo­se jis ne tik ku­ria, bet ir mo­ko­si: „Fak­tiš­kai esu sa­va­moks­lis. To­dėl per ple­ne­rus vi­suo­met už­me­tu akį, kaip dir­ba la­biau pa­ty­rę meist­rai, ko­kias tech­no­lo­gi­jas jie nau­do­ja, ko­kius įran­kius tu­ri. Džiau­giuo­si, jog ko­le­gos – ne­pa­vy­dūs. Vi­suo­met pa­ta­ria, pa­si­da­li­ja sa­vo pa­tir­ti­mi.“

Ak­mens švel­nu­mas

Ak­muo – su­dė­tin­ga ir sun­kiai su­val­do­ma me­džia­ga. Ta­čiau tau­to­dai­li­nin­kas Val­das sa­ko at­si­gau­nan­tis ša­lia ak­mens. Net vai­ruo­jant jo žvilgs­nis nie­kuo­met ne­pra­lei­džia pa­ke­lė­se gu­lin­čių rie­du­lių. Iš kar­to įver­ti­na, kam tik­tų. Bet ge­riau­sie­ji rie­du­liai daž­niau­sia gu­li pel­kė­se ar­ba sun­kiai pri­va­žiuo­ja­muo­se lau­kuo­se.

Per ke­lio­li­ka drau­gys­tės su ak­me­niu me­tų jis iš­mo­ko pa­žin­ti ak­me­nį. Ats­ki­ria ku­ris svei­kas, ku­ris įski­lęs ar žai­bo trenk­tas. Iš­mo­ko, pa­si­tel­kęs pro­tą ir tech­ni­ką, pa­kel­ti ir at­ga­ben­ti į dirb­tu­ves po ke­lias to­nas sve­rian­čius rie­du­lius. Yra pir­kęs ir švie­saus šve­diš­ko ak­mens, ku­rį nau­do­ja pa­mink­lų meist­rai. Prieš ke­le­tą me­tų jo nu­si­pir­ko dau­giau kaip pu­sant­ro ku­bi­nio met­ro, mo­kė­jo per pen­kis tūks­tan­čius li­tų. Vis dar už­ten­ka. Nors lie­tu­viš­kas ak­muo – spal­vin­ges­nis, gra­žes­nis, bet kar­tais at­ga­ben­ti iki dirb­tu­vių jį la­bai sun­ku.

Kū­ry­bi­nis po­no Val­do pro­ce­sas pra­si­de­da nuo ga­ba­lo ak­mens at­si­pjo­vi­mo. Į dirb­tu­ves atei­na jau ži­no­da­mas, ko­kio dy­džio ga­ba­lo rei­kės ir ką iš jo da­rys. Skulp­tū­rą pir­miau­sia nu­si­pie­šia ant po­pie­riaus. Anks­čiau dar ir nu­si­lip­dy­da­vo iš plas­ti­li­no. Da­bar to ne­rei­kia.

Ne­vi­siš­kai pro­por­cin­gos jo skulp­tū­ros pui­kiai ati­tin­ka J. Liau­dans­kio sti­lių ir tra­di­ci­ją.

„Kai bai­giu kur­ti an­ge­lą, rū­pin­to­jė­lį ar ki­tą skulp­tū­rą, jos at­ro­do to­kios švel­nios, nors pa­da­ry­tos iš ak­mens. Kai jas iš­si­ve­ža už­sa­ko­vas, at­sar­giai pa­tapš­no­ju per pe­tį ir at­si­svei­ki­nu. Kar­tais bū­na liūd­na. Prie skulp­tū­ros pri­si­ri­ši lyg prie žmo­gaus, kol vyks­ta ne­trum­pas kū­ry­bos pro­ce­sas. Kai bū­nu to­se vie­to­se, kur jos iš­ke­lia­vo, jas ap­lan­kau. Pa­si­žiū­riu kiek pa­si­kei­tu­sios. Skulp­tū­ros sens­ta kaip ir žmo­gus, pa­vir­šius ap­dul­ka, pa­tam­sė­ja, kar­tais ap­sa­ma­no­ja“, – sa­vo jaus­mais da­li­ja­si kū­rė­jas.

Vien iš skulp­tū­rų ind­vi­dua­lia veik­la už­sii­man­tis V. Ban­dza sa­ko neiš­gy­ven­tų. Pra­si­dė­jus šil­ta­jam se­zo­nui jis ka­la pa­mink­lams rai­des, ga­mi­na skulp­tū­ras ir pa­mink­lus ka­pi­nėms.

Au­to­rės nuo­tr.

me­no kū­rė­jas ir meist­ras Val­das Ban­dza sa­ko, jog su­val­dy­ti ir įpras­min­ti ak­me­nį rei­kia tvir­ty­bės ir iš­min­ties.

Nykš­tu­kai – pir­mo­ji Val­do Ban­dzos do­va­na Kel­mės mies­tui.

Tau­to­dai­li­nin­kas,

As­me­ni­nė nuo­tr.

Pa­ro­do­je Šiau­lių ga­le­ri­jo­je Val­do Ban­dzos skulp­tū­ros pri­pa­žin­tos ge­riau­sio­mis re­gio­ne vaiz­duo­ja­mo­jo me­no ka­te­go­ri­jo­je ir at­rink­tos į res­pub­li­ki­nį tu­rą, kur sieks „Auk­so vai­ni­ko“.