Naujausios
VERSMĖS
AMŽINYBĖS MIESTAS
(Novelė)
Kazimieras ALEKNA
Lapkričio pirmosios rytas atrodė skaistus, kaip visų lapų nenubarstęs raudonas klevas, oriai, nelyginant kareivis, stovintis Olės namo sargyboje.
Ji atitraukė sunkias virtuvės lango užuolaidas ir rankos delnu brūkštelėjo per naktį aprasojusį stiklą. Vienoje namo pusėje buvo šilta, jauku ir kvapu, mat iš vakaro pakūreno didžiąją krosnį ir pašovė dvi aukštašones skardas kugelio su kapota vištiena.
Olė svečių nelaukė, bet tokią dieną, kaip tyčia, dažniausiai užsuka pažįstamas žmogus, ir nieko nepadėti ant stalo yra tiesiog negražu – nuo apkalbų neatsigintum nė per metus. Kas nežino, koks dabar piktas, pavydus ir savanaudis žmogus. Žvyro lopetos vištai iš kaimyno negausi, o tą vištą iškepk, padėk ant stalo ir pasikviesk tyčia tą žmogų į svečius – sulapnos akimirksniu, nė kulšelės nepaliks, o nučiulptus kaulelius nuosavam šuniui į kišenę susidės...
Olė dar kartelį priėjo prie lango ir rankšluosčiu stropiai nuvalė stiklą. Už jo prieš saulę sužibo tamsūs kapinių paminklai. Pirmas žvilgsnis į amžinojo miego karalystę kiekvieną rytą jai būdavo nesmagus (čia gyveno nuo gimimo, bet niekaip negalėjo priprasti), bet po to užsimiršdavo ir pro gėlėse skęstančius kapus, skubiai tvarkydama dienos reikaliukus, prabėgdavo kaip pro žydinčią pievą.
Liūdniau būdavo ilgais rudens ir žiemos vakarais, kai plento stulpe įsižiebdavo didžiulė lempa ir plačiu ratu lyg tyčia apšviesdavo Stepulio, jos vaiko tėvo, kapą, esantį prie pačių geležinių vartų. Kai kapines nušviesdavo žalvarinė Mėnulio pilnatis, jos atrodydavo kaip slėpininga upė, pilna juodų sielių (žiemą kapinės atrodydavo kaip prisnigtas miškas), ir Olė, užtraukusi sunkias užuolaidas, eidavo į didįjį kambarį žiūrėti televizoriaus.
Olė gerai įsižiūrėjo – prie Stepulio kapo sėdėjo žmogus, tik nesuprato, vyras ar moteris. Užsidėjo akinius ir aiktelėjo iš nustebimo:
– Ai, Polė!
Užsimetė seną sermėgą, įsispyrė į naujus kaliošus, nubėgo į kapines, apkabino giliai susimąsčiusią moterį.
– Sveika, sesute. Šimtas metų be šių metų...
– Gal ir šimtas... – burbtelėjo sėdinčioji ir visu kūnu nupurtė sesers rankas.
– Ko tu tokia? – Olė prisėdo ant suoliuko šalia.
– Kokia? – atvykėlė piktai žybtelėjo akimis.
– Kaip svetima, – Olė atsiduso.
– Tai tu manai, kad aš viską už-mir-šau? – paskutinį žodį sukapojo skiemenimis.
– Ko tu neužmiršai, sesute? – Olė dar kartą pabandė apkabinti seserį, bet šioji pasipurtė kaip drugio krečiama ir taip piktai suspaudė lūpas, kad iš jų beliko it melsvas peilio geležties siūlelis. – Atvažiavai po daugybės metų kaip iš Amerikos šventoj vietoj su tikra seserim pasirieti?
– Aš tavęs neužkabinu... Ir tu manęs neužkabink!
– Gerai... – tarė Olė liūdnai ir prieš savo valią paglostė Polę.
– Ko tu čia mane glostai? – pašoko Polė. – Ko tu čia mane myluoji kaip kokia... lesbietė?.. – ir trenkė pašokusi seseriai per veidą. Pašoko ir Olė. Polė ėmė trauktis atbula, vis dirsčiodama per petį, stengdamasi neužvirsti ant tirštai suguldytų antkapių... Šitaip – viena lėta kaip veržlė, o kita veržli kaip tanketė – abi jos išjudėjo iš kapinių pro šoninius medinius vartelius ir atsidūrė ant kelio. Polė apsisuko ir puolė bėgti, Olė – ją vytis...
Jaunystėje seserys garsėjo kaip geros bėgikės, todėl dabar jos prisiminė sportinį azartą ir nurūko pirmyn kaip viena kitą persekiojančios įsiutusios katės. Šios neeilinės lenktynės sužavėjo pakelyje medžius pjaunančius vyrus – jie išjungė motopjūklus.
– Pasivyk ir praryk! – šaukė sutartinai vyrai, gargėdami kaip žąsinai, o vienas šūktelėjo: – Šveisk kaliošus! Olė nusimetė ne tik apavą, bet ir seną sermėgą. Polei bėgti trukdė ilgas paltas ir nemaža, ant sulenktos rankos kaip lazda pakabinta rankinė.
– Po... le, sustok... – sunkiai alsavo Olė. – Ba... aik cir... kus...
– Tai... tu... baik!.. – švokštavo Polė. – Tu... visą... gyvenimą... buvai... artistė... Mano... vyrą... su... vi... lio... jai...
– Jis... buvo... mano... simpatija... O tu... paviliojai... ir... iš... te... kė... jai...
– Aš... mylėjau... Stepulį.
– Ir... aš... mylėjau... Stepulį.
– Aš... jaunesnė!
– Kad... jaunesnė, tai... ko... taip... švokštuoji?
– Kad ... ir... švokštuoju, bet... prisivyti... ne tavo... nosiai!
-Aš... ir... nenoriu... prisivyti... Kai... pristosi, pati... sustosi... Aš... galiu... bėgti... visą... dieną... Nutukino... tave... miestas... Atsimeni, kaip... bėgdavom... jaunystėje? Aš... visą... laiką... būdavau... pirma...
– O dabar... aš... pirma!
– Pirma... pirma... nepavydžiu...
– Pa... vy... di! – Polė smarkiai sumažino tempą, netikėtai pasuko į pievą, paslydo ant žolės ir virsdama visu sunkiu kūnu tėškėsi į karvės garuojantį tortą. – Och!– atsiduso ir pasikapanojusi nurimo kaip nukirsdinta višta.
– Aaaaaa!...–Olė susileido ant pievos, raitydamasi kaip gyvatė iš palaimingo juoko. – Ne... negaliuuuuuuu!
– Artistė! – kaip iš po žemių atsiliepė Polė.
– Žinai, kodėl katinas suėdė žvirblienę? – nenustodama juoktis paklausė Olė.
– Artistė!
– Nežinai? Todėl, kad ji gulėjo šiltai ir čirškėjo...
– Artistė! – kartojo ištikta šoko Polė.
– Stokis – duok savo ranką, padėsiu...
– Nereikia man tavo pagalbos.
– Tada imk mano ranką...
– Tu nori man žiebti!
– Stokis... – ir kai Polė atsistojo, Olė apkabino seserį. – Aš norėjau tave pabučiuoti... O tu pradėjai bėgti... Ar galiu tave pabučiuoti?
– Ko tu klausinėji, kaip maža? – patempė apatinę lūpą Polė ir pati pabučiavo seserį. – Žiūrėk, koks paliko mano paltas!
– Duok... – Olė nutraukė paltą ir užmetė ant nugaros karvei. – Čia tokios vargšės, nepasišienavo sočiai, tai dreba gyvulys per dienas ir naktis...
– Tai man plikai namo važiuoti? – suirzo Polė.
– Ne... einam pas mane, dovanosiu naują paltą.
Kai priėjo vyrų brigadą, šie ėmė vieningai ploti.
– Parsivaro po šautuvu! – tarė tas pats balsas, kuris anksčiau šaukė: „šveisk kaliošus!“ – Su pergale! – ir įteikė puokštę geltonų lapų.
– Tai tu jos treneris? – paklausė Polė malonaus veido vyriškio.
– Aš, – atsakė malonusis.
– Nueik pas karvę ir atimk iš jos paltą kaip prizą už gerą darbą, – pasakė Polė, ir vyrai sužvengė kaip eržilai.
– Ar negalėtumėt tamsta pati įteikti? – mandagiai paklausė malonusis.
– Negalėčiau... – tramdydama juoką atsakė Polė. – Skubu pas seserį dovanos – juk aš visą laiką bėgau priekyje, ir jeigu ne tos gaišenos trydės pudingas!... – ir vyrai vėl juokėsi plodami.
– Einam greičiau, – paragino Olė. – Bene vyrų nematei?
– Atsirado vienuolė! Kas tas gražuolis? – paklausė Polė.
– Mano sūnus Stepulis.
– Aš ir nežinojau, kad Stepulis paliko tau savo paveikslą... – Polė stabtelėjo.
– Einam... Stepulis tokių paveikslų paliko daug... Šioj srity jis reiškėsi kaip apsigimęs menininkas, o gal kaip pašėlęs genijus!
– Tikrai, – pasakė Polė. – Ir mano sūnus Stepulis, – ir dabar stabtelėjo Olė. – Žiūrėk!
– Kas?
– Prie mūsų Stepulio kapo sėdi moteris.
– Tu ją pažįsti?
– Ne... Ar sūnus pareis pietų?
– Jis turi savo gyvenimą. Einam... – įdėmiai pasižiūrėjo į seserį Olė. – Štai ir mano pastogė.
Troboje seserys apšilo, o kai sočiai pavalgė ir atsigėrė kavos su šokoladu, gyvenimas pasirodė kaip stebuklas. Polė pasimatavo sesers dovanotą naują paltą – paltas tiko kaip nulietas.
– Tai tu tikrai išvažiuoji po pusvalandžio? – kažkelintą kartą paklausė Olė.
– Taip.
– Autobusas sustojo tiesiog po langais...
– Žiūrėk! – Polė pašoko. – Ji spoksojo į mane!
– Kas? – pašoko ir Olė.
– Ta moteris. Aš niekur nevažiuosiu. Nesėdėsiu su ja vienam autobuse!
– Kas ji? – nekantravo Olė.
– Mano marti...
– Ir kas? – absoliučiai nesusigaudė Olė.
– O tas, kad ji Stepulio žmona.
– Kaip tai Stepulio žmona? – negalėjo patikėti Olė. – O kas tu tada?
– Aš... – numojo ranka jau verksminga Polė. – Aš...
– Ne, palauk... Kas tu jam?
– Kas ir tu... Mes nebuvom susimetrikavę nei susišliūbavoję... Jie susiuostė ir išmovė abu į kažkokią Karagandą...
– Vaikų turi?
– Vieną, – kinktelėjo galvą Polė. – Stepulį.
– Taip... – pratarė Olė.
– Taip...
– Kaip gerai, kad tu nevažiuoji... Naktį aš tau parodysiu nepaprasto grožio reginį!
Seserys tarškėjo be sustojimo – norėjo atsišnekėti už praleistus dešimtmečius. Pokalbis išėjo spontaniškas, šokinėjantis, bet ekspresyvus. Galop Polė paklausė:
– Kur tu žadi laidotis?
– Prie tėvų. O tu nori prie Stepulio?
– Ta neleis...
– Neleis... Bet ką čia mes! Bene susitikom apie mirtį šnekėtis? Aš noriu šampano.
– Ir aš noriu šampano.
– Už giminystę!
– Už seserystę!
– Gal jau nebeįsibraus į mūsų tarpą vyras parazitas ir nebeperskirs?
– Ir ačiū Dievui! Nors kas čia žino? – ir juokėsi kaip jaunystėje po varžybų – viena finišavusi pirma, kita – antra, bet abi gavusios prizus. – Juk dar nesam visai nurašytos...
Po vidurnakčio seserys atitraukė užuolaidas. Visas ežeras žiburių bangavo ir plaukė į jų akių užtvankas.
– O Dieve! – tarė Polė. Amžinybės miestas!
– Kad visi dabar sukiltų, būtų žmonių pilni aplinkiniai keliai, laukai ir miškai...
– Kaip paskutinio teismo dieną...
– Pasaulis didis, bet Mirtis didesnė – visus sušaukia pas save... Kiek Žemėje tokių miestų... Baisu pagalvoti... Ir gera galvoti...
– Teip.
– Taip.
Seserys matė visą ežerą žiburių. Bet trys ugnelės – ant Stepulio kapo – buvo gražiausios, maloniausios ir artimiausios jų sieloms, budinčioms šiapus Amžinybės Miesto vartų.